| bei katalizuojančias juo apibudinamo kultūros raidos atvejo radimąsi. Atkreiptinas dėmesys bent jau į gerai žinomą dvigubos priespaudos situaciją, į kurią buvo patekusios dauguma Rytų ir Vidurio Europos tautų. Ši objektyvi aplinkybė yra savotiškas padrąsinimas, vaizduojantis, kad tautinio išsivadavimo kultūros konceptas yra universalus, pretenduojantis į minėto Europos civilizacijos pakraščio istoriškai apibrėžiamo kultūros tipo teorinį modelį. Atrodytų, kad, nepaisant komparatyvinių tyrinėjimų skurdumo, tautinio išsivadavimo kultūros ieškoti Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų istoriniame teritoriniame regione yra mažesnis akiplėšiškumas nei pateikiamos sampratos aptarimas "lietuviškų tautinių fenomenų" sekoje.
Nors šis tekstas tėra skirtas tautinio išsivadavimo kultūros konceptui aptarti, o ne jam detalizuoti ar taikyti, reikėtų pasakyti, jog jis teikia galimybę Atgimimo epochą sąlygiškai padalyti į dvi chronologines atkarpas, o tiksliau, leidžia parodyti, kaip ir kada atsirado naujų tautos suvokimo idėjų kompleksas, kokiais būdais ir kokiu pagreičiu jis pamažu tapo vyraujančiu ir lemiančiu šiandieninės Lietuvos valstybės ir jos kultūros likimą. Tautiškumo akumuliacijos kultūros titanu, paskutiniu iš ryškių jos reiškėjų (o savo biografija - pavyzdžiu) būtų linkstama vaizduotis Simoną Daukantą. O nuo XIX a. 6-ojo dešimtmečio paraleliai besiformuojančios tautinio išsivadavimo kultūros pradininku - Antaną Baranauską. Klasikiniais - tiek kūrybos, tiek biografijų - požiūriais šios antrosios kultūros žmonėmis tektų pavadinti Silvestrą Gimžauską ir Vincą Kudirką, tapusį jos kulminacija.
Tautiškumo akumuliacijos kultūros ir tautinio išsivadavimo kultūros konceptai gali būti laikomi ne vien XIX a. kultūros istorijos analizės ir periodizavimo instrumentais. Juos (šiek tiek abstrahavus) galima taikyti apskritai tautinės savipratos - meninės, mokslinės, ideologinės - rūšims diferencijuoti nuo unijinių laikų iki pat šių dienų. Gal tai būtų nuosaiki, tautocentrinė, bet tiksliau apibūdinanti mūsų kultūrinės ir istorinės savimonės atvejus priešprieša, nei dabar populiarinama "etnokultūrinio fundamentalizmo" ir "atviros visuomenės (ar kultūros)" opozicija.
Nuorodos
- Plg. Kulakauskas A. Apie tautinio atgimimo sąvoką, tautinių sąjūdžių epochą ir lietuvių tautinį atgimimą // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. V.: Sietynas, 1990. T. 1. P. 132-142; Šliogeris A. Kas yra atgimimas? // Ten pat, p. 153-156; Radžvilas V. XIX a. lietuvių tautinio atgimimo klausimu // Ten pat, p. 157-164 etc.
- Yla S. Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: Nuo Mažvydo ligi Skvirecko. Lietuviškos knygos klubas, 1973. P. 32, 44, 50-52.
- Kuolys D. Replika polemikoje dėl tautinio atgimimo sąvokos // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. V.: Sietynas, 1990. T. 1. P. 151-152; Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: (renesansas, barokas). V.: Mokslo ir enciklopedijų l-ka, 1992. Pvz., p. 31 (išbudimas) etc.
- Mykolaitis-Putinas V. "Priešaušris" ir "Poaušris" lietuvių literatūroje // Židinys. 1929. T. 10. Nr. 11. P. 305-312.
|
dizainas ir programavimas giriaus