Knygų lentynoje

Vo­kie­čių or­di­nas: se­na ir nau­ja

Rec.: Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių (iš vokiečių k. vertė A. Nikžentaitis). Vilnius, 2003. 296 p.

Nesuklysime teigdami, kad iki šiol požiūris į Vokiečių ordiną bei lietuvių kovas su kryžiuočiais prie žilojo Nemuno buvo daugeliu atvejų politizuotas ir nulemtas to meto politinės konjunktūros, į kurią buvo įtraukti ir istorikai. Dėl šios priežasties tarpukariu istorikams rūpėjo ne tik parodyti, perfrazuojant Adolfą Šapoką, lietuvius Lietuvos istorijoje, bet ir atsispirti svetimų šalių, pirmiausia Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos istoriografijos primetamiems vertinimams, kurie lietuviams buvo nepatogūs, nemalonūs, pagaliau net įžeidžiantys. Istorikams primetus sovietinę metodologiją ir marksistinę farmacijų kaitos teoriją, praradus galimybę domėtis Lietuvos istorija kaip tokia, atsispyrimas užsienio (suprask, buržuazinės) istoriografijos tendencijoms išliko, bet neliko lietuvių Lietuvos istorijoje. Vietoj jų atsirado rusų ir lietuvių, o dar geriau – Pabaltijo tautų ir rusų draugystės nuo žilos senovės iki socialistinės pergalės leitmotyvas, žinoma, darniai įsuktas į formacijų kaitos teorijos verpetą. Tiesa, neturime užmiršti, kad vėliau atsirado vietos ir šiokioms tokioms tautinėms aspiracijoms, kurias daugeliu atvejų nulėmė to meto, t. y. sovietmečio, propagandos tikslai bei Lietuvos istorikų veiklos periferinis pobūdis: buvo leidžiama domėtis valstiečių, kaip išnaudojamųjų, istorija, baltų vienybe, nukreiptos prieš vokiškuosius kryžiuočius grobikus ar kova su lenkais ir polonizacija. Šiame kontekste labai tiko ir kova su Vokiečių ordinu ir visa krikščioniškąja Europa. O kaip toji kova vyko, kas buvo jos varomosios jėgos, dažniausiai tegalime spręsti iš kelių sovietmečiu parašytų darbų: pirmiausia turime omenyje Povilo Pakarklio knygą „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai“¹ ir „Lietuvių karas su kryžiuočiais“². Vėlesni korektūriniai pataisymai nuskambėdavo pristatant viduramžių Lietuvos istorijos šaltinius, tokius kaip Livonijos kronikas ar Perto Dusburgiečio kroniką. Ir tik naujausiame – Vygando Marburgiečio kronikos leidime – pabandyta atlikti lietuvių kovų su kryžiuočiais reviziją, bent jau preliminariai mėginta susieti žygių į Prūsiją ir Lietuvą kultą su Vokiečių ordino profaniškumu, o pastarąjį reiškinį – su kronikoje aprašomais mūšiais ir mūšeliais tarp abiejų kariaujančių šalių³ (žinoma, tai padaryta neišeinant už

___

1 Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948.

2 Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964.