Tačiau istorijos vizualinį stereotipizavimą sąlygoja ne tik tų pačių vaizdų tiražavimas, bet ir konvencionalaus tam tikrą laikotarpį reprezentuojančio „ikonografijos rinkinio“ susiformavimas. A. Kaesas, turėdamas omenyje vokiečių istorinį vaidybinį filmą, teigia, jog per keletą dešimtmečių susiklostė nacizmo ir pokario laikų ikonografijos, kurios filmuose iš naujo yra reprodukuojamos. Nacionalsocialistinės Vokietijos indeksais tapo uniformos, svastika, skusti sprandai, juodi odiniai batai bei gąsdinantys žingsniai, pokario Vokietijos – grįžtantys kareiviai, moterys griuvėsiuose, įmitę amerikiečių kareiviai³³. Grįžtant prie Lietuvos kinematografijos, būtina pažymėti, kad Atgimimo kino bei TV dokumentika suformavo konvencionalų Atgimimo ikonografijos rinkinį. Jį sudaro mitingų Vingio parke³⁴ , ekshumacijų, memorialinių bei religinių ritualų scenos. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Lietuvos televizijos foje matomi desantininkai, radijo diktorių Bernadetos Lukošiūtės ir Algimanto Saduko kalba, Eglės Bučelytės paskutiniai žodžiai Lietuvos televizijos programoje, Vytauto Landsbergio kreipimasis į prie Parlamento susirinkusią minią bei bendra visų malda, skerdynės prie televizijos bokšto bei žuvusiųjų laidotuvės, barikados prie Seimo rūmų – vienokia ar kitokia šių epizodų kombinacija reprezentuoja 1991 metų kruvinuosius sausio įvykius.

Pabaigai reikėtų pažymėti, kad vizualinio Lietuvos istorijos stereotipizavimo tendencijos jokiu būdu nereiškia, kad nesama kitaip mąstančių ir dirbančių kinematografininkų. Lietuvos dokumentikoje yra žmonių, kurie suvokia griežtus istorinio dokumentinio kino žanro reikalavimus, šiems dokumentininkams naujų vaizdų ir novatoriškų kinematografinių (o kartais ir istoriografinių) sprendimų paieškos yra neatsiejama kūrybos dalis. Tačiau tai jau kito straipsnio objektas.

 ___

 33 Kaes A. Deutschlandbilder…, S. 29–30.

 34 Beje, Lietuvoje kinematografininkai ir žurnalistai pirmosiomis Atgimimo dienomis nesuskubo fiksuoti nacionalinių jausmų bei praktikų vaizdų – 50 metų skiepyta mintis nefilmuoti politiškai pavojingų realijų padarė savo. „Jei koks smalsuolis panorėtų pamatyti bent kelis kadrus iš Lietuvos Atgimimo pradžios, pavyzdžiui, būsimojo Sąjūdžio preliudijos Rašytojų sąjungoje, „Kultūros barų“ organizuotų forumų ar Sąjūdžio gimimo dieną Mokslų Akademijoje (…) – nieko iš to neišeitų, nes tokių scenų „Dokumentika“ tuo metu dar nefiksavo“, – teigia J. Balčiūnaitė (Balčiūnaitė J. Viltys… // Kinas. 1990, Nr. 2,
p. 4.). Turime tik kai kurių entuziastų savarankiškai slaptai filmuotų kadrų iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Mickevičiaus paminklo, 1988 m. badavimo dėl politinių kalinių išlaisvinimo akcijos (Oginskaitė R. Nepriklausomybės belaisviai // Kinas. 1991, Nr. 5, p. 3). Lūžiniu momentu laikytina 1988 m. rugpjūčio 23 d. – tądien vykusį Juodojo kaspino dienos mitingą filmavo ir žurnalistai, ir kino operatoriai. Vėliau televizijos ekrane buvo galima išvysti kadrus iš įvairiausių socialinių praktikų (pradedant paminklų ar memorialinių lentų atidengimu ir baigiant iškilmingais minėjimais), Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio forumą, Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, Aukščiausiosios Tarybos posėdžius ir t. t. Šie vaizdai buvo savotiškas elgsenos mitinguose, minėjimuose, pamaldose, perlaidojimuose, šūkių, dainų, sentimentų ar kitokių ištikimybės tautai demonstravimo formų „pradžiamokslis“, padėjęs nacionaliniam jausmui tapti neatsiejama individualaus gyvenimo dalimi.