Įvadas
Prieštaringai vertinami įvykiai užima svarbią vietą Lietuvos istorijoje. Nors jų ir negalima išskirti iš kitų įvykių chronologinės sekos, visgi jie visada atsiranda iš pradžių istorikų, o paskui ir visuomenės akiratyje (gali atsitikti ir atvirkščiai). Vienas tokių įvykių, tiesa, dažniau prisimenamas lenkų istorikų, yra 1904 m. rugsėjo 10 d.1 Jekaterinos II paminklo atidengimas Vilniuje, Katedros aikštėje. Šis paminklas turėjo tapti dar vienu simboliu, liudijančiu Lietuvos priklausomybę carinei Rusijai. Šio paminklo istorija Lietuvoje baigėsi 1915 m., kai traukiantis rusų kariuomenei į Rytus, carinė administracija pasiėmė jį su savimi (kartu buvo išvežtas ir grafo M. Muravjovo paminklas).
Galbūt Jekaterinos II paminklo atidengimo iškilmės ir neturėtų didesnės reikšmės, jei ne politinė šio įvykio potekstė. Būtent šiam aspektui išaiškinti ir skirtas šis straipsnis.
Politinėje lojalumo manifestacijoje, surengtoje aukščiausios carinės administracijos, dalyvavo nemažai Šiaurės Vakarų krašto (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko gubernijų) aukštuomenės. Konkrečiai kalbant, iškilmėse dalyvavo vietos bajorų kilmės žemvaldžiai, rusų valdžios vis dar laikomi įtakingu socialiniu sluoksniu, kurį reikėjo pritraukti prie minėtos akcijos. Tai buvo politinė ir administracijos, ir žemvaldžių manifestacija. Skyrėsi tik jų siekiai. Apie tai kalbėsime pirmajame ir antrajame straipsnio skyreliuose.
Aptariamu klausimu plačiau domėjosi tik lenkų istorikai. Vienas pirmųjų į paminklo atidengimo iškilmes atkreipė dėmesį L. Bazylowas2. Politinę iškilmių pusę išryškino J. Jurkiewiczius3. Jis bandė analizuoti dalyvavusių žem-
___________________________________
1 Datos nurodomos senuoju stiliumi.
2 L. Bazylow. Polityka wewnętrzna caratu i ruchy społeczne w Rosji na początku XX w. Warszawa, 1966.
3 J. Jurkiewicz. Rozwój polskiej myśli politycznej na Litwie i Białorusi w latach 1905–1922. Poznań, 1983, s. 24–25. | 
dizainas ir programavimas giriaus