| tokių kaip Rimgaudo istoriškumo pripažinimas ar Alepsio krikšto nurodymas, Mindaugo vadinimas lietuvių ir prūsų karaliumi ir pan.10 Nors J. Lelewelis ir apskritai lenkų istorikai buvo geriau už rusus susipažinę su vokiečių šaltiniais, jų požiūrį į XIII a. Lietuvą pirmiausia formavo Lenkijos šaltinių informacinė konjunktūra, kurią reiktų apibūdinti kaip XIII a. lenkų analų ir kronikų neinformuotumą apie Lietuvą11, XV–XVI a. lenkų kronikininkų rėmimąsi Lietuvos kronikų trumposios redakcijos, aptariančios tik XIV a. pabaigos – XV a. pirmosios pusės įvykius13, ar vėlesnių redakcijų fantastinės dalies14 panaudojimą. Visa tai, žinoma, neleido susidaryti bent pakenčiamai aiškaus vaizdo apie XIII a. Lietuvos istorines realijas. Šiaip jau XIX a. lenkų istoriografija skyrė Lietuvos valstybės susidarymui dar mažiau dėmesio už J. Lelewelį15.
Atskirai aptartina „litvinų“ Vilniaus mokykla, kuri kaip tik mūsų temai aktuali. I. Onacewiczius, laimėjęs disputą su N. Ustrialovu, įrodė, kad Lietuvos valstybės istorija yra aktuali mokslui16, tačiau jo žinios nebuvo realizuotos nedideliu jo palikimu17. Vis dėlto pažymėtini jo pasisakymai apie Mindaugo valdymo svarbą ir idėja apie lietuvių socialinę lygybę iki susiduriant su vokiečiais18, radę didelį atgarsį lietuvių istoriografijoje. Reikšmingiausias yra I. Jaroszewicziaus palikimas, pateikęs savaimingo socialinės nelygybės atsiradimo ir originalios lietuvių civilizacijos modelį19. Tačiau, kaip ir lenkų istoriografijoje, mokslo lygis ir šaltinių konjunktūra neleido jam išsamiau išplėtoti savo įdomių konceptualių nuostatų. Todėl per J. I. Kraszewskio asmenį Vilniaus mokykla galutinai pasuko romantizmo kryptimi, likusi Lietuvos kronikų fantastikos ir lenkų šaltinių neinformuotumo rėmuose (šiek tiek panaudoti vokiečių šaltiniai mažai ką pakeitė)20.
Vilniaus mokykla buvo susijusi su lietuvių istoriografijos pradininkais, Vilniaus universiteto auklėtiniais S. Daukantu ir T. Narbutu21. Savo „Būde...“ S. Daukantas išplėtojo ir kraštutinai sudemokratino neklasinės lietuvių visuomenės idėją22, o Mindaugo laikų politinius įvykius atpasakojo beletrizuodamas patriotine didaktika23. Kiek kronikų legendos lėmė S. Daukanto Lietuvos valstybingumo pradžios įvaizdį ir kokiu kontekstu jis suvokė Mindaugo valdymą, galima vaizdžiai matyti iš jo „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ skyrių sekos: 7. Karės su gudais. Kernius ir Gimbutas kunigaikščiai Lietuvos ir Žemaičių; 8. Karės su gudais, kuriose nėra minavojamų kunigaikščių Lietuvos ir Žemaičių; 9. Įgulimas vo- |
dizainas ir programavimas giriaus