Neaišku, kiek tarp savivaldos pareigūnų buvo tikrų kolaborantų ir kiek – rezistentų, o ir neįmanoma tarp jų nubrėžti tikslios ribos. Juk „gyvuodamas tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo, okupuoto krašto gyvenimas darėsi daugiasluoksnis“82. Todėl pasiteisinti galėjo ir žmonės, visų laikyti parsidavėliais. Štai generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas kalbėjo: „Mes esame saujelė. Mūsų mažiausias pasipriešinimas vokiečiams sunaikins visą tautą“83. Šis argumentas bus kartojamas ir sovietmečiu, o ypač dažnai – būtent inteligentijos. Tačiau gal tokios kalbos padiktuotos savisaugos instinkto ir turėtų tik pridengti baimę. Tas pats Kubiliūnas nesutiko įteikti vokiečių valdžiai memorandumo dėl mobilizacijų pasakęs, kad nenori eiti į kalėjimą84. Pogrindžio pasmerktų lietuvių konferencijų lojalumo pareiškimais turbūt bandyta gelbėti po mobilizacijos į SS legionus kracho galinčią gerokai pasunkėti Lietuvos kultūros padėtį. Tačiau 1943 m. pradžioje, uždarius universitetus, provokiška orientacija galutinai bankrutavo (nors paskui ėjo atlydys), liko tik proangliška. Tai dar kartą parodo lietuvių padėties tragizmą, juk oficiozinė „Ateitis“ pranešė, kad 1943 m. vasario 12 d. anglai atidavė Lietuvą Sovietų Sąjungai. Daugelis tokiu pranešimu galėjo ir nepatikėti, palaikyti jį nacių sufabrikuotu. Tačiau realiai galvojant turėjo būti aišku, kad Vakarai Pabaltijo negins. Todėl gana teisinga pastaba, užfiksuota tuometiniuose sovietų dokumentuose, kad lietuvių nacionalistų politika esanti nerealiai ir nelogiškai romantiška. Tačiau dažnai bet kokia rezistencija būna nerealistiška, palaikoma tik vilties. Kaip teigė rašytojas ir Prancūzijos Pasipriešinimo kovotojas Rene Charas, „rezistencija – ne kas kita kaip viltis“85. O ji gali ir neišsipildyti. Tai ir atsitiko lietuviams, kai grįžo sovietai.

Išvados

Žmonių elgesys vokietmečiu buvo tarsi atsakas į sovietmečiu vyravusią baimę ir frustraciją.

Nacių okupacija, kitaip nei prieš tai (ir po to) buvusi sovietinė, buvo netotalitarinė. Naciai net nebandė sunaikinti visuomenės ją suskaldę. Dėl to karo metu susiklostė gana palankios sąlygos tautinei, kultūrinei lietuvių veiklai. „Švelnesnė“ nacių priespauda daugiausia ir lėmė būtent neginkluotos kultūrinės rezistencijos susiformavimą Lietuvoje.

Dėl tos pačios priežasties kultūrinė rezistencija turėjo labai palankias veiklos sąlygas: institucinius veiklos kanalus; vieningą tautinį diskursą, pajėgų mobilizuoti visų sluoksnių lietuvius.

Tai nereiškia, jog naciai nebandė pažaboti lietuvių kultūros. Galima išskirti tris nacių ir lietuvių santykių kultūrinėje sferoje laikotarpius: 1. 1941 birželis–1942 pavasaris. Nacių įsitvirtinimas ir lietuvių kultūros institucijų kūrimasis; 2. 1942 pavasaris–1943 balandis. Stiprėjančios priespaudos ir didėjančios įtampos laikotarpis; 3. 1943 gegužė–1944 vidurys. Priverstinio sugyvenimo metas. Nacių kultūrinės politikos liberalizacija ir lietuvių kultūros kilimas.

Sovietmečiu užgniaužtas kultūrinis gyvenimas