| Rytų Europos socialinės-ekonominės istorijos problemų tyrimui. Svarbiausias KPS prieigos pranašumas yra istorinio mąstymo horizonto praplėtimas regionine ir pasauline perspektyva, atsakant į besikeičiančios socialinės, politinės ir geopolitinės realybės iššūkius, naujai interpretuojant savo regiono praeitį lokaliniame bei pasauliniame (meta)civilizacijos istorijos kontekste.
Šio straipsnio tikslai:
1) išsiaiškinti KPS teorijos metodologinius bruožus ir šaltinius;
2) retrospektyviai rekonstruoti KPS raidą (nuo XVI a. iki XIX a. antrosios pusės) Wallersteino darbuose;
3) aptarti KPS teorijos recepciją ir kritiką.
Šis straipsnis yra tolesnių istorinių tyrinėjimų prolegomenas – Vidurio Rytų Europos (Lenkijos–Lietuvos valstybė) XVI–XVIII a. istorinės raidos sampratoms Wallersteino neomarksistinėje KPS teorijoje ir tradicinėje marksistinėje istoriografijoje palyginti. Pastarojoje regiono socialinė-ekonominė santvarka nusakoma feodalinio gamybos būdo sąvoka. KPS prieiga ją klasifikuoja kaip „periferinį kapitalizmą“.
1. Wallersteino KPS teorijos metodologiniai bruožai ir šaltiniai
1. 1. Wallersteino KPS teorijos tyrimų pagrindinė problema Wallersteino KPS teorijos tyrimų pagrindinė problema priskirtina makrosociologinės komparatyvistikos problematikai. Ją galima suformuluoti taip: kada, kaip ir kodėl susiformavo KPS?5 Iš šio pamatinio klausimo išsirutulioja ne mažiau aktualūs klausimai – kodėl būtent šios, o ne kitos Europos šalys tapo KPS branduoliu, o pati KPS susiformavo ne anksčiau ir ne vėliau, o XVI amžiuje?6
KPS raidos išeities tašku Wallersteino pateikiamame vaizdinyje laikoma Europa per užsitęsusį (angl. long) XVI a. (1450–1640); ši sistema tapo globali XIX a. antroje pusėje, o
XX a. antroje pusėje į savo struktūras įtraukė visus planetos regionus7. Iki tol socialinis gyvenimas politiškai ir ekonomiškai buvo organizuotas socialinių minisistemų ir pasaulinių imperijų ribose. Wallersteinas minisistemas įvardija kaip lokalių ūkių bendrijas8. Jos buvo uždari organizmai, kurių viduje vyravo viena kultūra, ribotas darbo pasidalijimas, primityvi technologija. Tokių minisistemų aptinkama tik primityviose (agrarinėse, medžiotojų, rinkėjų) visuomenėse. Minisistemų likimas dvejopas – jos arba išnykdavo užgrobus kitai minisistemai, arba išsiplėtusios (dėl užkariavimų) transformuodavosi į ekonominį pasaulį. Ekonominis pasaulis yra ekonominė bendrija, pagrįsta tarplokaliniu (tarp centro ir periferijos) darbo pasidalijimu, daugialype kultūra; visa tai egzistuoja tol, kol ekonominio pasaulio „nepraryja“ pasaulinė imperija.
Ekonominis pasaulis buvo istoriškai nestabili struktūra – ji galėjo bet kada suirti arba joje galėjo įsiviešpatauti (iš nuolatos kariaujančių politinių darinių) vienas politinis darinys. Tokiu atveju ekonominis pasaulis transformuodavosi į pasaulinę imperiją, pagrįstą ekonominiu (ekonominio pasaulio) pagrindu9. Tokio tipo pasaulinės imperijos buvo Kinija,
___
5 Žr.: Wallerstein I. Modernization: Requiescat in Pace // The Essential Wallerstein, 2000, p. 109.
6 Žr.: ibidem, p. 109.
7 Žr.: Wallerstein I. The Rise and Future Demise of the World Capitalist System: Concepts for Comparative Analysis // Comparative Studies in Society and History. 1974, vol. 16 (387–415), p. 406–407.
8 Wallerstein I. The Capitalist World-Economy. Cambridge University Press. 1979, p. 305.
9 Žr.: Wallerstein I. The Rise and Future Demise of the World Capitalist System: Concepts for Comparative Analysis. 1974, p. 390. | 
dizainas ir programavimas giriaus