sią į savanoriškų asociacijų ir klubų public srityje vaidmenį. Nereikia užmiršti ir to, kad į savanoriškas pažintines draugijas visuomet buriasi aktyvesni, platesnio akiračio žmonės. Taigi – iš esmės žemesnysis ir vidurinis inteligentijos sluoksnis (nors tokiuose klubuose dalyvaudavo ne tik jo atstovai), kuris buvo būtinas perteikiant kultūrinio elito idėjas platesniems žmonių sluoksniams. Galimybė kalbėti tokiuose klubuose kultūrinio elito nariams suteikė progą patiems tiesiogiai patirti žmonių nuotaikas ir daryti joms įtaką. Keisčiausia, kad tai sutapo su režimo skelbiama nuostata ir vykdoma politika priartinti kūrėjus prie liaudies. Tik klubuose suartėjimas buvo tikras, o ne priverstinis – parodomasis.

Mikrosociologinėje teorijoje grupės viešoji nuomonė suprantama kaip nuostatų, kurias jos nariai išreiškia viešai, sklaida. Privati nuomonė reiškia asmens tikrų, su viešai skelbiamomis susijusių nuostatų raiškos sklaidą. Ten, kur individai pasirenka viešai klaidingai reprezentuoti savo troškimus, šios dvi sklaidos gali skirtis50. Klaidinga reprezentacija pasirenkama dėl visuomenės spaudimo (norint išlaikyti prestižą, reikia taikytis prie daugumos) ir ji egzistuoja turbūt visose visuomenėse. Kuo didesnis skirtumas tarp privačios ir viešosios nuomonių ir kuo daugiau tokių žmonių visuomenėje, tuo daugiau joje įtampos. Sovietmečiu klaidinga reprezentacija vyravo ir apėmė beveik visus viešosios erdvės dalyvius. Tai reiškė ir visuomenės nuomonės skilimą į rodomą viešumoje ir atskleidžiamą visuomenėje jos dalis.

Tokia padėtis buvo ne tik Sovietų Sąjungoje. Anot Šliapentocho, public nuomonė visose visuomenėse turi du lygmenis: pragmatinį ir mitologinį. Pragmatinis lygmuo atspindi vertybes ir įvaizdžius, tiesiogiai veikiančius žmonių materialų elgesį, mitologinis tarnauja verbaliniam elgesiui ir padeda žmonėms demonstruoti bendradarbiavimą su savo socialine aplinka bei išlaikyti savigarbą. Skirtumai tarp pragmatinio ir mitologinio lygmenų yra nedideli tiek demokratijose, tiek griežtai represiniuose režimuose, o labiausiai išryškėja sistemose, kuriose represijos gana menkos, kokia buvo SSRS po Stalino mirties51. Tokia schema paaiškina nemažai skirtumų tarp viešo ir privataus elgesio bei nuostatų.

Tačiau jis nevisai tinka Lietuvos visuomeninės erdvės dalyviams. Galima kelti hipotezę, kad šioje erdvėje šalia pragmatinio egzistavo ne vienas, o du mitologiniai lygmenys, kuriuos galima įvardyti viešuoju ir visuomeniniu. Viešumoje kalbėta ir elgtasi pagal oficialius reikalavimus – taip veikė viešoji mitologija; praktinius veiksmus lėmė pragmatinis lygmuo. O štai visuomeninėje erdvėje veikė visuomeninės mitologijos lygmuo. Šis, antras, mitologijos lygmuo pasitelktas todėl, kad visuomeninė erdvė, kaip ir bet kuri kita socialinė aplinka, vertė žmones taikytis ir prie jos dažnai nesuderinamų su oficialiais reikalavimų. O individas visuomet siekia socialinio palankumo. Tai konformizmas, motyvuotas troškimu pelnyti aplinkinių pritarimą ir pagarbą52.

Toks konformizmas iš visuomeninės sferos dalyvių reikalavo naudoti tautinę, taip pat antisovietinę retoriką (bent jau keiksnoti valdžią), nes toks diskursas buvo visuomeninės erdvės dalyvių subkultūros dalis. Todėl ir kultūros funkcionieriai ar net Lietuvos administracijos vado

---

50 Kuran T. Public Opinion: Microsociological Aspects // International Encyclopedia of the Social and Behavioral Sciences. Amsterdam: Elsevier, 2001,
p. 12559.

51 Shlapentokh V. Two Levels of Public Opinion...,
p. 443.

52 Kuran T. Public Opinion: Microsociological Aspects..., p. 12556.