Tačiau gruodžio 12 dienos potvarkis nebuvo vykdomas taip, kaip to norėjo visuomenė, o tai neatitiko jo išleidimo tikslo – potvarkis ne tik nepagerino padėties, bet ir sukėlė sausį revoliucinį judėjimą, kuris visoje Rusijoje peraugo į revoliuciją. Sausio 18 dieną P. Sviatopolkas-Mirskis buvo atleistas iš pareigų68. Po jo atsistatydinimo Ministrų komitetas kovo 15, 22 ir 23 dienomis tęsė svarstymus dėl reformų69. Ministrų komitetas pripažino, kad senuosius aštrius lenkų piliečių santykius su viskuo, kas rusiška, pakeitė taikingas, kultūrinis, o neretai ir bendras darbas krašto labui. Tačiau tai nėra dingstis pakeisti generalinę valstybės politiką Vakarų krašto atžvilgiu. Pagrindinis jos tikslas – sutrukdyti lenkų žemės nuosavybei didėti. Tačiau toks negatyvus šios problemos įvertinimas nereiškia, kad Ministrų komitetas nesutinka suteikti lenkams esminių lengvatų, ypač dėl jų pačių žemės nuosavybės. Todėl Ministrų komitetas nutarė leisti lenkų kilmės asmenims perleidinėti kitiems lenkams žemę iki gyvos galvos, panaikinti visų žemės nuomos terminų apribojimus. Žemvaldžiams bus ir toliau uždrausta pirkti žemę, kurios savininkai yra ne lenkai. Nutarta leisti veikti bajorų suvažiavimams ir rinkti bajorijos vadovus, kurti savivaldos įstaigas. Oficialiai šios reformos buvo paskelbtos 1905 m. gegužės 1 d. Ministrų komiteto potvarkiu70. Šiaurės Vakarų krašto žemvaldžiams buvo grąžintos pakankamai svarbios, tačiau tik dalinės, ūkinės ir socialinės sričių teisės. Pagrindinis tikslas – lygiateisiškumas liko nepasiektas.

Išvados

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Šiaurės Vakarų krašte, dėl carinės politikos nuolaidų, aktyvėja bajorų kilmės žemvaldžių sluoksnis. Žemės ūkio draugijose susikoncentravę Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų žemvaldžiai pradeda ieškoti galimybių apriboti arba panaikinti diskriminuojančius aukštuomenės luomą įsakus, galiojančius nuo XIX a. antrosios pusės.

Naujo generalgubernatoriaus P. Sviatopolko -Mirskio politika krašto ir žemvaldžių atžvilgiu pasižymėjo supratingumu, tolerancija ir „liberalumu“. Be abejo, generalgubernatorius turėjo vykdyti valstybės politiką ir užsitikrinti savo interesus – tai stengėsi parodyti lenkų istoriografija. Tačiau šie faktai nenuneigia jo nuolaidų politikos, atitikusios aukštuomenės interesus.

Rugsėjo 1 dienos pasitarime pas generalgubernatorių žemvaldžių delegacija nepristatė jokių surašytų reikalavimų. Tačiau H. Gečevičius ir A. Tiškevičius P. Sviatopolkui-Mirskiui davė aiškiai suprasti, kad dalyvaus iškilmėse tikėdamiesi, kad pastarasis įvykdys pažadus ir lygiateisiškumas bus grąžintas.

65 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 14.

66 Ten pat, l. 15.

67 Ten pat, l. 22.

68 C. Витте. Воспоминания..., т. 2, c. 329.

69 Kraj. 1905, Nr. 19, Dodatek, s. 1.