tį, okupaciją, aneksiją, sovietizaciją. Tačiau vientiso ir teoriškai brandaus mokslinio veikalo apie sovietų atliktą daugiaaukštę Lietuvos ir Baltijos šalių likvidavimo operaciją nematyti. Užtat netrūksta tos epochos pavaizdavimų meninėmis priemonėmis: antai 2006 m. pavasarį į eterį buvo paleistas efektingas Gražinos Sviderskytės ir Arvydo Anušausko dokumentinis filmas su inscenizacijomis „Šimtas paskutinių valandų“, o rudenį Alfonsas Eidintas išleido didžiulį, bet nykų romaną „Ieškok Maskvos sfinkso“. Kaip tokią keistą situaciją paaiškinti: gal šia tematika istorikai disponuoja pernelyg dideliu kiekiu žinių, dokumentų, pirminių liudijimų, ir tokio pertekliaus neatitinka pernelyg trumpas nuotolis laike? Kad ir kaip ten būtų, tačiau 1956 m. pasirodžiusi tarptautinės teisės (taip pat ir sovietinės jos traktuotės) šulo Boriso Meissnerio studija27, atskleidžiantį platų diplomatinių peripetijų ir politinių įvykių vaizdą, palydimą skrupulingo visų jo aspektų išnagrinėjimo teisiniu požiūriu, iki šiol lieka nepralenkta.

4. Sovietinis režimas: represijos ir pasipriešinimas. Šitokią tezę apie šiuolaikinių karo ir sovietinės okupacijos laikotarpio tyrimų „atsilikimą“ galima atremti kontrargumentu, kad netikslinga atskirti Lietuvos sovietizacijos istoriją nuo sovietmečio Lietuvoje istorijos. Tokio skyrimo kaip tik ir atsisakyta didžiojoje sovietmečiui skirtoje kolektyvinėje sintezėje28. Tačiau šis veikalas vargu ar laikytinas pavyzdine Rusijos ir Lietuvos santykių studija. Iš tikrųjų čia aprašomi įvykiai, pateikiamos procesų apžvalgos, įvairios istorijos, vaizdeliai ir rekonstrukcijos iš to, kas 1940–1990 m. buvo ar vyko Lietuvos teritorijoje. Bet pagrindinis veikėjas – sovietinė vadovybė, Maskva, centras – šioje knygoje paprastai lieka neregimame antrame plane (Lopatos studijoje tokia prieiga buvo laimikis, o čia veikiau praradimas). Todėl (nors tai ir paradoksalu) daug aiškesnį vaizdą apie sovietinių organų terorą prieš Lietuvos gyventojus susidarysime skaitydami atskiras, netgi specializuotas studijas29. Žinoma, mūsų temai įdomesni tie veikalai, kurie ir sovietmečiu gali išskirti buvus du veikėjus, pavyzdžiui, sovietų valdžią ir Katalikų Bažnyčią30. Ji Lietuvoje liko vienintelė iki galo nesusovietinta institucija, ir nors nebuvo savarankiškas politinis subjektas, su katalikybe (iš dalies kaip su „buržuazinio nacionalizmo“ dvasios palaikytoja) komunistai kovojo iki pat pabaigos. Aiškiausias ir autentiškiausias Lietuvos reprezentantas šiuo laikotarpiu buvo Lietuvos diplomatinė tarnyba, išlaikiusi Lietuvos valstybės tęstinumo tremtyje idėją. Ji, kaip ir kiti politiniai Lietuvos išeivijos centrai, susilaukė „nušviečiančių“ istorinių tyrimų, tačiau sovietinė politika lietuviškosios emigracijos atžvilgiu, – kas mūsų temai būtų labai svarbu, – išskyrus keletą straipsnių, rimtesnio įvertinimo nesulaukė.

Apie ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai Lietuvoje 1944–1953 m. prirašyta gana daug, tačiau dažnas tyrimas konceptualumu ar įžvalgumu nusileidžia Juozo Lukšos-Daumanto, Adolfo Ramanausko-Vanago ar Liongino Baliukevičiaus-Dzūko rašytiniams paliudijimams. To nepasakysi apie dar sovietiniais metais išeivijoje pasirodžiusią Kęstučio Girniaus studiją31. Nors čia nepanaudoti neskelbti sovietinių archyvų dokumentai, teorinis pagrįstumas, lyginama

---

27 Meissner B. Die Sowjetunion, die baltische Staaten und das Völkerrecht. Köln, 1956.

28 Anušauskas A. ir kt. Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.

 29 Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais. Vilnius, 1996; Anušauskas A., Truska L., Petravičiūtė I. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais: MVD-MGB organizacinė struktūra, personalas ir veikla. Vilnius, 1999.

 30 Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje 1945–1990 metais. Vilnius, 2002.

 31 Girnius K. K. Partizanų kovos Lietuvoje. Chicago, 1987.