| davičiaus, buvo kokybinis žingsnis į priekį. Antikoje buvo individualūs ūkiai, bet juose išnaudotas vergų darbas, o čia išnaudojamas individualaus gamintojo (valstiečio) darbas11. Taigi nepaisant to, kad germanai sugriovė antikinę civilizaciją ir prireikė ne vieno šimtmečio, kad civilizacija Europoje būtų atkurta, „Romos kritimas ne tik nepanaikino individualaus prado, o sudarė sąlygas atsirasti kur kas reikšmingesnei ir visuotinesnei jo apraiškai“12.
2. Feodalizmo genezė
Pereinant prie L. Vasiljevo feodalizmo genezės Vakarų Europoje sampratos analizės pirmiausia reikėtų paaiškinti rusų istoriko vartojamą sąvoką „valdžia-nuosavybė“. Pasak jo, valdžios-nuosavybės fenomenas paprastai būdingas tradicinei (administracinei-skirstomajai) rytietiškai socialinei struktūrai (kalbant
K. Markso terminais – azijiniam gamybos būdui. E. Gudavičius tai vadina bendruomenine despotine struktūra arba tiesiog bendruomenine despotija, A. Bumblauskas – bendruomenine formacija13), kurią dar galima apibūdinti kaip administracinę-skirstomąją. Jam būdinga tai, kad nuosavybė nevaidina savarankiško vaidmens, ji yra tik valdžios funkcija, pastarosios padarinys14. Ekonominė nuosavybės forma nėra atsiskyrusi nuo juridinės, nes ekonomika yra integruota į socialinių ir politinių santykių sistemą15. Kuo aukštesnę vietą asmuo užima socialinėje-politinėje hierarchijoje, tuo didesniais ekonominiais ištekliais valdovo vardu gali disponuoti, tačiau, prarasdamas padėtį hierarchijoje, asmuo netenka ir įgytų išteklių. Aukščiausia viso turto nuosavybė yra susiliejusi su valstybės valdovo valdžios suverenitetu, t. y. visą nuosavybę turi valstybės valdovas. Paprasti bendruomenininkai tuo pačiu metu moka ir rentą valdovui už naudojimąsi žeme, ir mokesčius valstybei (t. y. valdovui)16. Valdovas perskirsto visos šalies išteklius (perteklinį produktą) savo nuožiūra (vykdo vadinamąją centralizuotą redistribuciją).
Pasak L. Vasiljevo, egzistuoja aiškus genetinis-struktūrinis ankstyvojo feodalizmo Europoje ir tradicinių Rytų, ypač ankstyvuosiuose politogenezės etapuose ar politinės decentralizacijos laikotarpiais, artimumas17. Anot rusų istoriko, germaniškosios ankstyvojo feodalizmo Europos struktūrinis svetimumas antikai visiškai suprantamas, nes „germanų gentys, iki apsigyvendamos Europoje, buvo tos pačios raidos stadijos ir turėjo tokią pat protovalstybinę struktūrą, kaip ir visos kitos neeuropinės visuomenės“18. Šios gentys iki atsikraustymo į Europą buvo pusiau pirmykštės, joms nebuvo būdinga privati nuosavybė, tačiau jų aplinkoje jau formavosi valdžios-nuosavybės, centralizuotos redistribucijos fenomenai, valstybė pradėjo kontroliuoti visuomenę19.
L. Vasiljevo manymu, antikinėje kapitalistinėje Europos visuomenėje vyrauja rinkos ryšiai. Jie jungia pagrindinius struktūros elementus (savininkus ir gamintojus, laisvuosius ir priklau-
___
11 Gudavičius E. Europos ikifeodalinė visuomenė: tarybinės istoriografijos duomenys // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1983, t. 4 (85), p. 84.
12 Gudavičius E. Visuomenės formacijos // Lietuvos žinios. 1991, Nr. 1.
13 Bendruomeninė despotija // Visuotinė lietuvių enciklopedija (toliau – VLE). Vilnius, 2003, t. 3, p. 57; Bumblauskas A. Kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje? // Europa 1988: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio almanachas. Vilnius, 1989, p. 162.
14 Васильев Л. С. Феномен власти-собственности // Типы общественных отношений на Востоке в средние века. Москва, 1982, с. 82.
15 Ten pat, p. 77–78.
16 Ten pat, p. 82.
17 Васильев Л. С. История Востока. Т. 1, с. 250.
18 Ten pat, p. 248.
19 Ten pat, p. 248. |
dizainas ir programavimas giriaus