| Sprendžiant iš spaudos publikacijų, Vilniaus arkivyskupas Teodosijus 1925 m. gegužės pradžioje pasikvietė „dešimtuką“ pas save, greičiausiai ketindamas išnaudoti paskutinę galimybę sugrąžinti „atskalūnus“ į „tikrąjį kelią“. Spaudos teigimu, pastarieji pateikė arkivyskupui „išsamius savo poelgių“ paaiškinimus, kurie buvo išsiųsti Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodui34. Spėtina, kad šiuose paaiškinimuose neatgailauta, nes 1925 m. gegužės 15 d. Varšuvos metropolitas Dionisijus leido ekskomunikuoti dešimt Vilniaus šv. Kotrynos bendruomenės narių: V. Bogdanovičių, Vasilisą Čerepovič, Aną Korobovič, Jeleną Zavadskają, Liudmilą Žebrovskają, Jeleną Gomolickają, Michailą Kochanovičių, Mariją Cimoščik, Nikolajų Cimoščiką ir Jakovą Glušenką35. 1925 m. birželio 5 d. atskyrimui pritarė Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodas36.
Konstatuotina, jog 1925 m. birželio 14 d. Vilniaus šv. Dvasios vienuolyno cerkvėje pamaldų metu arkivyskupas Teodosijus perskaitė aktą tik apie devynių asmenų ekskomunikavimą. Vienas „dešimtuko“ narys – J. Glušenka paskelbė, kad buvo suklaidintas kitų
šv. Kotrynos parapijos steigėjų. Jis teigė nemokėjęs lenkų kalbos ir nesupratęs šia kalba parašyto dokumento, todėl pasikliovęs kitų asmenų paaiškinimais, kad kovojama dėl Šv. Kotrynos cerkvės apsaugojimo nuo uždarymo, o ne dėl savarankiškos parapijos steigimo. Jis sutiko atgailauti dėl savo poelgio, todėl sulaukė arkivyskupo Teodosijaus gailestingumo37. Pažymėtina, kad tarp atskirtųjų nebuvo pirmiau minėtų P. Kalinkovo ir V. Ševčenko, kurie, dėl autoriui nežinomų priežasčių, nepasirašę parapijos steigimo dokumento, išvengė bendraminčių likimo.
Atskyrimas suvaržė Vilniaus šv. Kotrynos stačiatikių bendruomenės galimybes dalyvauti miesto stačiatikių gyvenime ir pasmerkė ją egzistuoti izoliuotoje aplinkoje. Jos nariai neteko teisės į „bendrą maldą su ištikimaisiais“, dalyvavimą „oficialiosios“ bažnyčios pamaldose Lenkijos metropolijoje, jos teikiamus sakramentus ir apeigas, būti po mirties apraudoti ir palaidoti stačiatikių kapinėse. Su atskirtaisiais asmenimis nė vienas Lenkijos autokefalinei Stačiatikių bažnyčiai ištikimas stačiatikis negalėjo turėti religinio pobūdžio ryšių, o dvasininkai – ir privačių38.
Vilniaus šv. Kotrynos bendruomenės atstovai atskyrimo faktą vertino skeptiškai ir nelaikė jo teisėtu. 1929 m. lapkričio 30 d. pareiškime Vilniaus vaivadijos valdybai jie teigė: „Oficiali bažnyčios valdžia (nors mums ji nėra jokia valdžia) tų pačių metų birželį už šį veiksmą „atskyrė“ mus, visus pasirašiusius, nuo bažnyčios. Mums, nepripažįstantiems tos valdžios, šis atskyrimas neturi jokios kanoninės ir teisinės reikšmės. Tačiau šis aktas nutraukė bet kokį vienijimąsi su ta hierarchija ir padarė neįmanomą ne tik paklusnumą jai, bet ir susitarimą su ja“39. Taigi atskyrimas apibrėžtas kaip savotiškas santykių su „oficialiąja“ bažnyčia lūžis, nuo kurio abipusis kompromisas tapo neįmanomas.
Lenkijos autokefalinės Stačiatikių bažnyčios vadovybė, nubaudusi šv. Kotrynos bendruomenės narius, ėmėsi spręsti šventiko
___
34 Отлучение от церкви // Виленское утро, 31 мая 1925 г., №. 1314.
35 1925 m. gegužės 15 d. Lenkijos stačiatikių metropolito Dionisijaus pranešimas Nr. 724 Vilniaus ir Lydos arkivyskupui Teodosijui // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 103, l. 27.
36 1925 m. birželio 10 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 277 // Ibid, b. 93, l. 22.
37 1925 m. birželio 16 d. Vilniaus ir Lydos arkivyskupo Teodosijaus pranešimas Nr. 1835 LSB sinodui // Ibid, b. 103, l. 26; Отлучение от церкви // Виленское утро, 16 июня 1925 г., №. 1330.
38 1925 m. birželio 10 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 277 // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 93, l. 22.
39 К истории патриаршаго прихода // Наше время, 4 сентября 1936 г., №. 206. |
dizainas ir programavimas giriaus