Lietuvos aukštojo mokslo istorijoje reikšmingą vietą užima visuomenės, pirmiausia mokslinės inteligentijos ir ją palaikiusių sluoksnių, nuveikti darbai ugdant aukštąjį mokslą. Jie ypač svarbūs dėl to, kad buvo atlikti labai sunkiais besikuriančiai valstybei ir jos piliečiams laikais, kai net valstybinės valdžios įstaigos, kurių galimybės nepalyginamai didesnės negu piliečių, nepajėgė aprėpti daugelio gyvenimo sričių reikalų, kai dauguma problemų buvo atidedama vėlesniems, geresniems laikams. Kaip tik tuo metu lietuvių mokslinė inteligentija paėmė į savo rankas nacionalinės aukštosios mokyklos steigimo iniciatyvą ir, parodžiusi didžiulį entuziazmą bei atsidavimą, visiškai savarankiškai ėmėsi ją kurti.
Istorinėje literatūroje šis klausimas nėra išsamiau nagrinėtas. Pirmąjį darbą - gana išsamų straipsnį apie Aukštųjų kursų įkūrimą ir jų veiklą -1934 m. paskelbė Lietuviškojoje enciklopedijoje vienas iš jų organizatorių ir vadovų, tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto dekanas prof. Z. Žemaitis1, Taip pat paskelbti jo ir ilgamečio Medicinos fakulteto dekano prof. V. Lašo atsiminimai2. Prisiminimus apie mokymąsi Aukštuosiuose kursuose paskelbė buvęs jų klausytojas, vėliau žymus mokslininkas prof. J. Indriūnas3. Apie Aukštuosius kursus prabėgomis ir bendrais bruožais rašė šio straipsnio autorius4.
Straipsnio tikslas - naudojantis archyvine medžiaga, Aukštųjų kursų veiklą reglamentavusiais įstatymais ir kitais dokumentais, to meto periodine spauda, atsiminimais ir kt, nušviesti Aukštųjų kursų įkūrimą ir jų veiklą 1920-1922 m.
Susikūrus savarankiškai Lietuvos valstybei, buvo būtina organizuoti valdymo aparatą, vystyti ekonomiką, švietimą, kultūrą, dvasinį visuomenės gyvenimą. Reikėjo daug kvalifikuotų specialistų, kurių tuo metu, ypač turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo labai mažai. Dėl Rusijos carizmo vykdytos nacionalinės politikos, savos aukštosios mokyklos nebuvimo beveik ištisą šimtmetį kraštas kultūros atžvilgiu buvo atsilikęs. Pagal oficialius pirmojo visuotinio gyventojų surašymo (1923 m) duomenis, neraštingi gyventojai (nuo 10 metų ir vyresni) sudarė 32,6%, mažaraščiai - 25,18%, o raštingi - 42,18% visų Lietuvos gyventojų5. Deja, per šį gyventojų surašymą |
dizainas ir programavimas giriaus