Vokietijos nacionalinės ekonomijos istorinės mokyklos atstovas G. F. Knappas (1842–1926 m.) pirmasis mėgino ištirti lažinės palivarkinės sistemos atsiradimo priežastis ir yra vadinamosios karinės teorijos istoriografijoje pradininkas. Šios teorijos išeities taškas yra teiginys, kad atsiradus samdomajai kariuomenei, bajorija prarado dalį savo privilegijų bei pajamų ir buvo priversta užsiimti žemės ūkiu – tai vedė prie lažiniu darbu pagrįstų palivarkų kūrimo16. G. F. Knappo karinė teorija susilaukė sekėjų, bet neilgai gyvavo istorinėje literatūroje. Ją sukritikavo patys Vokietijos istorikai teigdami, esą pokyčių kariuomenės organizacijoje įvyko visoje Europoje, o lažinis palivarkinis ūkis įsivyravo tik Vidurio ir Rytų Europos regione. Be to, neretai jo pradininkai būdavo ne bajorija, o vienuolynai bei miestų patriciatas17. G. F. Knappas buvo ir kitos teorijos, XX a. tapusios rasistine, pradininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad riba, skirianti lažinę palivarkinę ir senjorinę ūkio sistemą Europoje sutapo su germanų ir slavų viduramžiais gyvenamų teritorijų ribomis, ir kad tose vokiečių kolonizuotose srityse valstiečiai slavai išnaudojimo požiūriu atsidūrė blogesnėje padėtyje nei vokiečių kolonistai. Tačiau iš šio nepriekaištingo teiginio G. F. Knappas padarė ne visai pagrįstą išvadą, esą taip įvyko dėl įgimto slavų nesipriešinimo blogiui bei engimui18.

Šią slaviškąją teoriją parėmė ir išplėtojo V. Briunekas, tvirtindamas, kad jau prieš kolonizaciją tarp slavų egzistavusi valstiečių priklausomybė nuo feodalų, kuri vėliau buvo perimta ir išplėtota visose slavų teritorijose19. Lažinio palivarkinio ūkio genezės klausimu atvirai rasistines pažiūras propagavo H. Bechtelis bei H. ir G. Mortensonai. Jų teigimu, Paelbės slavai jiems uždėtų vokiečių feodalų prievolių nepajėgė atlikti dėl rasistinio nevisavertiškumo, dėl to iš jų buvo atimta žemė, o jie patys paversti baudžiauninkais20.

Atskirą grupę sudaro mokslininkai, ieškoję lažinio palivarkinio ūkio ištakų XII–XIII a. ir teigiantys, kad XVI–XVII a. palivarkai atsirado iš XII–XIII a. feodalų dvarų arimų. Tai evoliucionistinė teorija, kurios pradininkas yra F. Grosmanas21. Ją parėmė ir plėtojo G. Karas, R. Grodeckis, H. Rozenbergas ir H. Bechtelis22.

---

 15 Plg. Scaff L. A. Veržiantis iš geležinio narvo. Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas / Iš anglų k. vertė Z. Norkus. Vilnius, 1995, p. 53–59.

 16 Žr. Knapp G. F. Die Bauernbefreiung in den ältesten Provinzen Preussens. Leipzig, 1887, t. I, S. 37–38.

 17 Žr. Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej // Prezgląd historyczny. 1956, t. 47, zesz. 1, s. 30.

 18 Verta pažymėti, kad rasistinė teorija susilaukė istorikų marksistų kritikos. Šie neneigė fakto, kad ten, kur feodalai ir valstiečiai buvo skirtingų tautybių, valstiečių padėtis būdavo blogesnė, kadangi prie klasinio išnaudojimo prisidėjo nacionalinis. Tačiau, anot jų, antroji baudžiavos laida ir lažinis palivarkinis ūkis išsiplėtojo ne tik vokiečių kolonizuotose slavų teritorijose, bet ir tuose kraštuose, kur tautinio antagonizmo nebuvo – Lenkijoje. Todėl tai, kad Rytų Vokietijoje dalis valstiečių buvo įbaudžiavinta anksčiau, o dalis vėliau, lėmė ne slavų prigimties savybės, o pats įbaudžiavinimo procesas, kuris ne visose teritorijose vienu metu vyko vienodai. Žr. Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej, s. 30–34.

 19 Žr. Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej, s. 30–33.

 20 Žr. Rusiński W. Drogi rozwojowe folwarku pańszczyżnianego // Prezgląd historyczny. 1956, t. 47, zesz. 4, s. 637.

 21 Žr. Grossman F. Ueber die gutsherrlich-bäuerlichen Verhältnisse in der Mark Branderburg vom 16. bis 18. Jahrhundert. Leipzig, 1890, S. 16.

 22 Žr. Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej, s. 37–40. Evoliucionistinė teorija taip pat susilaukė griežtos marksistinės istoriografijos šalininkų kritikos. Istorikas marksistas B. Zientara, kritikuodamas šią teoriją, teigiančią, jog kiekybiniai pakitimai (XII–XIII a. feodalų arimų ploto padidėjimas) XVI a. lėmė kokybinę lažinio palivarkinio ūkio raidą, nurodo, kad XVI–XVIII a. palivarkai skyrėsi nuo ankstyvųjų ne kiekybiškai – arimų dydžiu, bet, svarbiausia, kokybiškai – prekiniu gamybos pobūdžiu ir masiniu