Didžiosios eschatologijos esmė – susumuoti mažosios eschatologijos lemtų procesų rezultatus, kai nelabai geros ir nelabai blogos sielos jau stojasi Teisėjo dešinėje, o ne kairėje, t. y. priskiriamos teisiųjų ir išrinktųjų grupei. Tiesa, už sunkius prasižengimus siela stosis kairėje, kur kentės amžinąsias kančias, todėl viduramžiais pragaro kančios buvo minimos su siaubu. Žinia, sielas nuskaistinanti ugnis ar kiti kankinimai, vykstą tiek skaistykloje, tiek pragare, pačioms sieloms nebuvo toks jau malonus pojūtis. Mat, ankstyvųjų viduramžių manymu, siela išlaiko šiokių tokių fizinių savybių, kurios ir atsiskleidžia besikankinant pragare ar skaistykloje.

Neatsitiktinai skirdami dėmesį sielos išganymo sampratai, tenorėjome pasakyti, jog jaučiamas glaudus ryšys tarp to, ką pasakėme anksčiau, ir civitas terrena, o per ją – ir renovatio imperii Romani. Kaip minėta, civitas terrena yra žemiškoji karalystė, arba miestas, priešpriešinamas dangiškam Jeruzalės miestui – civitas Dei, kuriame vyksta gėrio ir blogio kova dėl žmogaus sielos išganymo. Mažosios eschatologijos atveju mes matome šią kovą besitęsiančią jau kitu lygiu (anapusiniame pasaulyje), kuris betgi dažnai yra panašus į žemiškąjį pasaulį. Neatsitiktinai skaistyklos vieta ankstyvųjų viduramžių liaudies tikėjimuose yra apibrėžiama netoli menamo žemiškojo rojaus³⁷. Kaip ir žemiškame pasaulyje, taip ir anapusiniame (iki Paskutiniojo teismo trimitų) siela jaučia fizines (dvasines) kančias, dėl jos išganymo vis tebevyksta gėrio ir blogio kova. Įvairiuose išlikusiuose pasakojimuose konstatuojama, jog kova prasideda jau prie mirštančiojo lovos, kai susirinkę angelai ir velniai, pasitelkę į pagalbą vadinamąsias gyvenimo knygas (kuriose užfiksuojami geri ir blogi mirštančiojo nuveikti darbai), ginčijasi tarpusavyje, koks bus sielos likimas. Net nusprendus, kad siela galinti keliauti su angelais, jos tyko pavojai pakeliui į rojų. Įdomu tai, kad tokiuose pasakojimuose blogosios jėgos veikiau traktuojamos ne kaip sielą pražudyti norinčios, bet pelnytos bausmės trokštančios būtybės, paklūstančios Dievo ar Jo angelų valiai. Kaip ir žemiškajame pasaulyje, taip ir anapusiniame švenčiami sekmadieniai ir kiti šventadieniai, kurių metu besikankinančios sielos gali

___________________________________________

31 Гуревич А. Я. Op cit., p. 229. Anot H. U. von Balthasaro, „[…] evangeliniam teismo skelbimui būdingi du momentai: pirmasis atitinka Dievo įsikūnijimą žmoguje Jėzuje, kurio kaip žmogaus partneris yra nebe tauta, o kiekvienas žmogus […]“. Antrasis motyvas suprantamas ne tik kaip Dievo teisingumas, o kaip absoliuti meilė ir gailestingumas (žr.: Balthasar H. U. Teismas // Naujasis Židinys-Aidai (toliau – NŽ.). 1995, Nr. 5, p. 361; 364–3650. Taigi faktiškai pasisakoma už mažąją eschatologiją, kurios esmė ir yra individuali ataskaita Dievui už nugyventą gyvenimą.

32 Brown P. Augustinas iš Hipono. Vilnius, 1997, p. 282.

33 Origenas. Apie pradus // NŽ. 1995, Nr. 5, p. 354.

34 Гуревич А. Я. Op. cit., p. 212–213.

35 Ibid., c. 183–203; 211–215; 224; 227–229. Šiuo atveju charakteringas vienas eiliuotas anoniminio vienuolio kūrinys, žinomas kaip Muspilli (maždaug 830–840 m), kur pasakojama apie žmogaus, dėl kurio sielos rungiasi angelas ir velnias, mirtį. Ir tik vėliau autorius aprašo pirmuosius Paskutiniojo teismo ženklus. Taigi aiškiai apibrėžiama mažoji ir didžioji eschatologija. Apie tai žr.: Eretas J. Vokiečių literatūros istorija. Kaunas, 1931, p. 50.

36 Гуревич А. Я. Op. cit., p. 195–196; 213; 219; 234–235. Plg. Gurevičius A. Op. cit., p. 270–274. Plg. Гуревич А. Я. Культура и общество средневековой Европы глазами современников (еxемпла XIII века) Москва, 1989, c. 94–146. Jau atidavus šį darbą spaudai, pasirodė Ž. Le Goffo knyga, kurioje taip pat didelis dлmesys skiriamas skaistyklai: Le Goffas Ž. Viduramžių vaizduotė. Vilnius, 2003, p. 115–131.