1. Humanitarinė ar gamtamokslinė paradigma?
Kaip matome iš pavadinimo, šnekėsime apie istorinę psichologiją (IP). Jau antrąjį šimtmetį IP idėja gyvuoja, aitrindama tiek psichologų ir istorikų, tiek ne psichologų ir ne istorikų mokslinę fantaziją. Kodėl ši idėja tokia patraukli ir gyvybinga? Ar turi ji realų pagrindą: ar tikrai įmanoma atkurti praeities žmonių individualizuotus ir apibendrintus (kartos, epochos, civilizacijos) dvasinius portretus? Ar įmanoma istorijos ir psichologijos žinių sintezė? Jeigu taip, tai ar šį sintetinį paribio mokslą, nesvarbu, kaip jį bepavadintume - "istorinė psichologija", "psichoistorija" ar "psichologizuota istorija", galima vadinti tikru mokslu ir ko reikia, kai jis įgytų mokslo statusą?
Į šiuos ir panašius klausimus čia išsamiai neatsakysime ir vargu ar kas atsakytų. Pamėginsime tik apžvelgti bendrą IP idėjos raidos panoramą, apžvelgsime kai kuriuos mėginimus, nenorėtume jų vadinti nesėkmingais, konkretizuoti šią idėją ir žmogaus psichikos istorinę raidą paversti mokslinių tyrinėjimų objektų. IP egzistuoja: gal neturi specifinio metodo, gal dar nėra aiškios jos objekto sampratos, bet, kaip matysime, yra jau šioks toks turinys. IP pagrindas - tai visų ir kiekvieno iš mūsų praeitis. Mes, būdami "čia ir dabar", kiekvienas skyrium ir kartu taip pat buvome "ten ir tada", vėl skyrium ir kartu. Tad ir siekimas išsamiau ir adekvačiau rekonstruoti “ten ir tada" buvusį dvasinį pasaulį visiškai suprantamas.
V. Škuratovas /49, 50/ IP apibūdino kaip istorijos ir psichologijos sąveikos šiuolaikinį etapą, kaip dviejų mokslų paribio zoną, per kurią abiem kryptim keičiamasi faktais, sąvokomis, problemomis ir kitais mokslinės apyvartos produktais. Dviejų mokslų sąveika nėra nauja ir istorijos bei psichologijos paribio zona viena turtingiausių. Daugelio sąvokų, kategorijų ir metaforų psichologijos ir istorijos sudedamosios tapo neatskiriamos: "istorinė atmintis", "kolektyvinė patirtis", "kolektyvinė sąmonė", |
dizainas ir programavimas giriaus