Šiame susitikime trijų sąjungininkų atstovai konstatavo, kad būtina toliau plėtoti tarpusavio bendradarbiavimą. Konferencijos pabaigoje pasaulio visuomenė buvo informuota apie sąjungininkų sprendimus: bendrą keturių šalių (dar Kinijos) deklaraciją, kurioje buvo kalbama apie Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimą, taip pat deklaracijas dėl Italijos, Austrijos ir bendrą pareiškimą dėl karo žiaurumų27. Konferencija kėlė nemažą lietuvių išeivijos susidomėjimą ir skatino tam tikrą nerimą, kad gali būti baigtas svarstyti Baltijos valstybių ateities klausimas28. Pavergtų tautų atstovai pasigedo aiškių, Atlanto chartija besiremiančių deklaracijų apie tautų apsisprendimo ir suverenumo teisių atkūrimą. Lietuvių ir kitų tautų išeivių organizacijos kreipėsi į JAV Valstybės departamentą prašydamos išsamiau painformuoti apie Maskvos konferenciją. Pasibaigus užsienio reikalų ministrų susitikimui, lapkričio 16 dienos spaudos konferencijoje JAV Valstybės sekretorius C. Hullas pareiškė, kad po karo Baltijos valstybės, Lenkija ir visos kitos tautos turės apsisprendimo laisvę29. Toks pareiškimas dar kartą nuramino visuomenę. Tačiau reali politinė padėtis buvo kiek kitokia, ir Vakarų valstybėms vis sunkiai sekėsi išlaikyti ankstesnius moralinius įsipareigojimus.

Tolesni aukščiausio lygio politiniai debatai dėl pasaulio ateities vyko pirmajame bendrame trijų didžiųjų valstybių sąjungininkių vadovų susitikime – Teherano konferencijoje, 1943 m. lapkričio 28–gruodžio 1 dienomis. Būsimieji nugalėtojai planavo bendrai valdyti ir palaikyti tvarką Europoje, bet sėkmingas Sovietų Sąjungos karinis puolimas garantavo jai karinį ir politinį vyravimą konferencijoje. Be kitų svarstytų klausimų, konferencijos metu buvo pasikeista nuomonėmis dėl Lenkijos ir Baltijos šalių.

Tai buvo pirmas J. Stalino ir F. D. Roosevelto susitikimas. Pastarasis, kaip ir buvo planavęs, turėjo progą pamėginti įtikinti arba paveikti Staliną Baltijos valstybių klausimu. Kadangi artėjo JAV prezidento rinkimai, vienas svarbiausių F. D. Roosevelto tikslų buvo nesusikompromituoti visuomenės akyse. Įgyvendinant šį tikslą, JAV moralinė gairė buvo Atlanto chartijos principų deklaravimas ir neišsižadėjimas. Šis veiksnys tam tikra prasme galėjo būti traktuojamas kaip palankus momentas svarstyti Baltijos valstybių problemą.

Baltijos valstybių klausimas atskiru punktu nebuvo įrašytas į oficialią konferencijos darbotvarkę, tačiau iškilo svarstant kitus klausimus. Yra paliudijimų, kad dar neformaliuose konferencijos pokalbiuose lapkričio 29 dieną, per vakarienę, F. D. Rooseveltas užsiminė apie Baltijos valstybes ir pasiūlė joms taikyti globojamos teritorijos statusą. J. Stalinui iš karto nesupratus,

________________________

27 Joint Four-Nation Declaration; Declaration Regarding Italy; Declaration On Austria; Statement On Atrocities // The Moscow Conference; October 1943. The Avalon Project at Yale Law School (žiūrėta 2002 m. gruodžio 17 d.). Prieiga per internetą: <http://www.yale.edu/lawweb/avalon/ wwii/moscow.htm>

Paminėtina, kad karo žiaurumų klausimas, siekiant sukurti Karo nusikaltimų komisiją, užsienio reikalų ministerijų lygmeniu buvo svarstomas nuo 1943-ųjų vidurio. Šiose derybose buvo paminėtas ir Baltijos valstybių kontekstas, Sovietų Sąjungai pareiškus pageidavimą į komisijos sudėti įtraukti ir nacistinės Vokietijos okupuotas sovietines respublikas, įskaitant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Tačiau Vakarų valstybės tokiam siūlymui nepritarė, o priėmus Maskvos konferencijos deklaracijas, galutiniai sprendimai dėl karo nusikaltimų buvo atidėti iki karo pabaigos. Plačiau apie tai žr. – A. J. Kochavi. Britain, the Soviet Union, and the Question of the Baltic States in 1943 // Journal of Baltic Studies. 1991, No 2.

28 L. Šimutis. Amerikos Lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos Laisvės kovoje. 1940–1970. Chicago, 1972, p. 50.

29 Baltijos valstybių užgrobimo byla (JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai, 1953–1954 metai). Vilnius, 1997, p. 20.