Nijolė Sadūnaitė greta kitų dalykų reikalavo paskelbti ir atšaukti Molotovo–Ribbentropo paktą ir grąžinti Lietuvai laisvę. Bene pirmą kartą tokio pobūdžio renginio neišvaikė jį stebėjusi milicija ir saugumas, nors praėjus kelioms dienoms po mitingo daugelis jo organizatorių buvo persekioti, grobti, tardyti ir pan. Operatyvus įvairių pasaulio šalių žiniasklaidos priemonių dėmesys šiam ir analogiškiems renginiams Taline, Rygoje ir kitose vietose buvo savaime suprantamas, o sovietinių (in)formacijos priemonių leidimasis į išankstinę polemiką su atvirai už Nepriklausomybę pasisakančia jėga (plg. Henriko Šadžiaus straipsnį rugpjūčio 23 d. „Tiesoje“) buvo bene pirmoji artėjančios sovietų valdžios Lietuvoje krizės kregždė. Štai kaip mums rūpimą priežastinį ryšį nusako rugpjūčio 24 d. „Vakarinės naujienos“:

Nacionalistiškai nusiteikę elementai [...] siekė panaudoti TSRS–Vokietijos nepuolimo sutarties pasirašymo metines, apjuodinti istorinį lietuvių tautos apsisprendimą 1940 m. atkurti tarybų valdžią ir įstoti į TSRS sudėtį.

Vakariniam Vilniaus laikraščiui net aštuonias dienas po minėjimo atrodė būtina pirmajame puslapyje demonstruoti, kaip „Vilniečiai smerkia nacionalistinio sambūrio organizatorius“⁵. Ir vis dėlto naujasis „Gimtojo krašto“ redaktorius Algimantas Čekuolis rugsėjo 10–16 d. numeryje visaip menkindamas pakto minėjimą ir jo organizatorius nepasibodi papeikti ir aršiųjų jų kritikų, kviesdamas į „tikrą diskusiją su klasiniu priešu“. Tačiau tikrų diskusijų gyvosios istorijos klausimais oficialiojoje spaudoje, tiesa, dar teko kiek palūkėti...

2. Slaptieji protokolai kaip istorinio sąmoningumo katalizatorius

Per pusmetį nuo paskutiniųjų valdžios bandymų užgniaužti Lietuvos visuomenės tiesos ir laisvės troškimą, ruošiantis Vasario 16-osios 60 metų sukakčiai (mitingų ir minėjimų draudimas, disidentų „apgultis“, besiburiančių visuomeninių ir kultūrinių bendrijų veiklos suvaržymai, partijai ištikimų istorikų mobilizacija) Lietuvoje įvyko išties epochinių dalykų. Istorinės savimonės pabudimui didžiulės reikšmės turėjo Arvydo Juozaičio paskaita (faktiškai reagavusi į istorijos klastojimo kampaniją minint Vasario 16-ąją) Dailininkų sąjungoje balandžio 20 d. Po jos ėjo ne represijos, o... išties tikros diskusijos. Jau kitą dieną „Komjaunimo tiesoje“ paskelbiamas Sauliaus Pečiulio straipsnis „Akla praeities nostalgija“, kur ironizuojamas ir peržiūrimas sovietinis pokario Lietuvos istorijos vaizdavimas. Po atsakomojo Juozo Jermalavičiaus „laiško redaktoriui“ balandžio 30 d. „Tiesoje“ (chrestomatinis nuosprendis: „su šmeižtu nediskutuojama, jis atmetamas“) diskusijos dėl istorijos „baltų dėmių“ tapo vis platesnės ir išsamesnės, kartais netgi laisvos.

Žinoma, diskusijų dvasia lengviausiai skynėsi kelią (ypač pokario) trėmimų, vadintų neteisėtomis deportacijomis, temomis, – mat jos natūraliausiai tiko į legalią „stalinistinių socializmo deformacijų“ lentynėlę. Tačiau ledai lūžinėjo ir kitur, tik šiek tiek lėčiau: antai gegužės 31–birželio 1 dienomis LSSR MA Istorijos institutas surengė istorikų suvažiavimą, kuriame išryškėjo „stagnacinės“ ir „reformistinės“ pozicijos, – pirmiausia interpretuojant 1940 m. birželio įvykius Lietuvoje. Nors pirmiausia Vytautui Žaliui ir Gediminui Rudžiui bemaž pavyko dekonstruoti pasakėlę apie birželio 14-osios ultimatumo pagrįstumą, tačiau kokio vis dėlto didelio dar būta ir pačių „pažangiausių“ istorikų atsilikimo nuo tiesos ir tiesosakos: štai dieną prieš, gegužės 30-ąją, JAV ambasadoje Maskvoje, nors KGB visaip trukdė, keliems žinomiems Baltijos disidentams (iš lietuvių – Antanui

_______________________________________________

5 Žr. Kšanavičius A. Lietuvos atgimimo dienoraštis. Kaunas: Nemunas, 1998, p. 11.