Vokietijos kaizerio Vilhelmo II laikų kino medžiagos – kritinį aptarimą²⁰.

Tačiau būtų netikslu vaizdų cirkuliaciją sieti vien su kūrėjų veikiau nesąmoninga intencija „tiražuoti“ vis tą pačią istoriją. Vizualinis istorijos stereotipizavimas kyla ir dėl tam tikros nerašytinės vaizdų naudojimo tradicijos, beje, būdingos ne vien Lietuvai. Kokiai nors Lietuvos televizijai nusipirkus iš vaizdo ir garso archyvų nepigiai kainuojančią tam tikros istorinės kino medžiagos kopiją, po panaudojimo ji tampa tos televizijos videotekos nuosavybe ir tarnauja kitiems filmams ar laidoms. Taip pat pasitaiko atvejų, kai režisierius filmui ar laidai naudoja savo ankstesnės produkcijos ar kitų režisierių vaizdus²¹.

Kaip kontrargumentas pirmiau išdėstytoms mintims dėl tų pačių vaizdų „tiražavimo“ galėtų būti išsakytas teiginys, jog Lietuvos kino bei televizijos dokumentininkai stokoja kinematografinės medžiagos, nes didelės jos dalies netekome okupacijų metais. Tačiau manytume, kad problema kyla ne dėl vizualinio paveldo trūkumo, bet dėl nepakankamų kinematografinių šaltinių paieškų. Esama duomenų, kad lituanistinės kino medžiagos yra Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Danijos, Rusijos, Jungtinių Valstijų bei kitų šalių videotekose, privačiuose archyvuose²². Tačiau iš Lietuvos kino kritikų ir pačių filmo kūrėjų lūpų kartkartėmis pasigirsta priekaištų „tinginiams“ dokumentininkams, kurie retai lankosi archyvuose, mažai skaito ir domisi, nesuvokia fakto, dokumento vertės²³. Tad atrodo, kad kol tarp kinematografininkų neprigis užsienio dokumentininkų tradicija kiekviename filme pateikti originalią temos traktuotę, naują kino bei ikonografinę medžiagą, tol istorinių vaizdo ir / ar garso įrašų paieškos daugiausia liks archyvarų bei negausių Lietuvos kino istorikų rūpestis²⁴.

Taip pat esti požymių, kad uždaros vaizdų cirkuliacijos priežastis galėtų būti ir specifinė problema – istorinio vaizdo kaip dokumento nesuvokimas. Tai rodo tendencija vizualiai falsifikuoti istoriją nekorektiškai „cituojant“ istorinę kino medžiagą. Tokio kinematografinių kadrų panaudojimo pavyzdžių galime aptikti bendros Lietuvos ir Danijos gamybos dokumentiniame filme „Sugrįžimas į praeitį“, pasakojančiame apie lietuvius, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusius į Daniją²⁵. Diktorės teiginiai, jog „Antrasis pasaulinis karas atnešė

 ___

 20 Dok. filmas „Lietuvos respublikos prezidentai 1918–1940“, rež. R. Šilinis, op. A. Pročkys, R. Kuprys, LKS, 1997 m.

 21 Pavyzdžiui, filmuose „Gėlė ant tako“ bei „Įteisintas blogis“ panaudoti vaizdai iš filmo „Šiaurės Golgota“, Edmundas Zubavičius dalį filme „Partizanės“ panaudotos medžiagos pritaikė kitai savo juostai – „Vienatvės pilnatis“ (dok. filmas „Šiaurės Golgota“, rež. R. Šliažas, op. E. Kryžanovskis, LRT, 1991 m.; dok. filmas „Gėlė ant tako“, rež. V. Damaševičius, op. A. Baronas, A. Janukėnas, LRT, 1993 m.; dok. filmas „Įteisintas blogis“, rež. B. Morkevičius, op. A. Liutkevičius, LRT, 2001 m.; dok. filmas „Partizanės“, rež. E. Zubavičius, op. A. Liutkevičius, LRT, 1995 m.; dok. filmas „Vienatvės pilnatis“, rež. E. Zubavičius, op. A. Liutkevičius, LRT, 1996 m.).

 22 Valiulis S. Kinas, istorija ir ideologiniai kontekstai, p. 271; Jackūnaitė R. Ikikarinė Lietuvos kino dokumentika, p. 16–17.

 23 Paukštytė R. Ne tik apie vieną „Epitafiją…“ // Kinas. 1998–1999, žiema, p. 24–25; Šilinis R. „Įvertinkite litais gyvo Maironio kadrus“ // Ten pat,  p. 8–13.

 24 Atkreiptinas dėmesys, kad užsienyje vaizdo ir / ar garso dokumentų paieška ir analize užsiima istorikai. Deja, Lietuvoje tokios tradicijos kol kas nėra. Dar 1977 m. Laimonas Tapinas rašė, kad LTSR Centriniu valstybiniu kino-foto-fono dokumentų archyvu naudojasi rašytojai, žurnalistai, bet niekada arba labai retai – istorikai (Tapinas L. Dokumentinis filmas kaip istorijos šaltinis, p. 17–18.). Įdomu tai, kad praėjus beveik 30 metų nuo jo straipsnio pasirodymo, situacija nė kiek nepasikeitė. To priežasčių gali būti keletas: 1. Specifinės kalbos barjeras – istorikai pripratę dirbti su rašytiniais dokumentais, o čia susiduriama su vizualiniais arba audiovizualiniais šaltiniais, kuriems tirti būtina specifinė metodika; 2. Specifinių žinių barjeras – istorikai, dirbantys su vaizdo ir / ar garso medžiaga, turi puikiai išmanyti tam tikro laikotarpio personalijas, aprangą, vietoves, vizualines detales ir t. t.; 3. Finansinis barjeras – kino medžiagos peržiūra Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vaizdo ir garso dokumentų skyriuje yra mokama.

 25 Dok. filmas „Sugrįžimas į praeitį“, rež. D. Jokubėnienė, op. R. Kaminskas, LRT, Danijos TV 2, Baltic Media Centre, 1996 m.