Europoje (išskyras tik toliau pažengusią Čekiją) dar ir XV a. jos skverbėsi į visuomeninį gyvenimą tik atskirais nereikšmingais kūriniais. Naujosios šalys prie Europos civilizacijos pritapo per krikštą. Europos politinė sistema buvo bendro tikėjimo šalių bendrija. Jos civilizaciją cementavo Bažnyčia ir būtent per Bažnyčią ir jos palydovę mokyklą galbūt geriausiai galima parodyti Europos Vakarų ir Vidurio, centro ir periferijos civilizacinės brandos kontrastą. Ir centre, ir periferijoje Bažnyčia turėjo ideologijos ir mokslo monopolį. Centre Bažnyčios atstovai tapo arba pirmuoju, privilegijuočiausiu luomu, arba išlaikė politinį statusą turinčias valdas. Periferijoje jie niekad tokio statuso nebuvo pasiekę. Jų valdos buvo privilegijuočiausi dvarai, jie įgaudavo daugiausia teisių iš viso besiformuojančio bajorų luomo, bet niekuomet nesudarė atskiros privilegijuočiausios senjorų ar luominės terpės. Visa tai, tiesa, buvo ne tokie jau esminiai skirtumai, skirtingai negu mokyklose. Net ir atsiradus universitetams Lenkijoje, Vengrijoje ar Švedijoje, jie neprilygo Vakarų Europos universitetams. Beje, ir Prahos universitetas, 1409 m. pasišalinus iš jo vokiečiams, nusmuko iki periferinio universiteto lygio. Atitinkamai skyrėsi ir parapijų bei miestų mokyklos. Išsimokslinimas Vakarų Europoje santykiškai buvo fundamentalus ir plačiai paplitęs, o Vidurio Europoje paviršutiniškas ir jo kur kas mažiau reikėjo. Beraštis karalius XIV a. antrosios pusės Europos centre neįsivaizduojamas. Jogaila buvo beraštis ir ne todėl, kad atėjo iš Lietuvos, o todėl, kad jam ir Lenkijoje neprireikė to išmokti. Tačiau vargu ar raštingi Anglijos ir Prancūzijos karaliai padarė savo šalių universitetams tiek gero, kiek Krokuvos universitetui Jogaila. Tik tai kaip tik ir parodo valdžios ir švietimo santykį šiose srityse. Anglijos ir Prancūzijos karaliams nereikėjo to daryti, nes pats visuomenės gyvenimas tai darė. Lenkijoje tuo turėjo rūpintis valstybė, jei jai rūpėjo jos vieta Europoje. Tikėjimui priimti reikėjo tik politinio akto, mokymo sistemai įdiegti reikėjo sukurti mokymo bazę ir per kartų kartas perimti ištisą žinių bei įgūdžių kompleksą. Be abejo, pastarasis procesas vyko kur kas lėčiau ir paviršuti-niškiau. Vidurio ir Šiaurės Europos valdovų politinė branda greitai prilygo jų Vakarų Europos partnerių brandai ar nedaug nuo jos teatsiliko. Kultūrinės brandos skirtumą geriausiai parodo Jogailos pavyzdys. Tačiau nepamirština, kad ir Jogailos kultūrinė politika buvo iš esmės tokia pati. Tiesa, tai jau buvo politika. Iš viso, kas pasakyta, išplaukia, kad antstatiniai reiškiniai plito ir buvo įdiegiami lengviau už bazinius. Politika ir ideologija centre ir periferijoje nesiskyrė ar mažai tesiskyrė. Mokslo ir meno sandara buvo ta pati, bet skyrėsi paplitimas ir lygis. Teisės institutai ir sąvokos skyrėsi mažai, bet jie atstovavo kitokiam visuomeniniam turiniui. Labiausiai sky- |
dizainas ir programavimas giriaus