niniame gyvenime, bando bent iš dalies užpildyti šias istoriografijos spragas.

Kurdama, oponento A. Kulakausko nuomone, „pakankamai išsamų ir spalvingą lietuvių moterų judėjimo ir dalyvavimo visuomenės viešajame ir politiniame judėjime (...)
vaizdą“, disertantė motyvuotai pasirinktose chronologinėse ribose formuluoja ir sėkmingai sprendžia keletą problemų.

Naudodama lyginamąjį istorijos metodą,
V. Jurėnienė apžvelgė moterų judėjimų ištakas ir raidą aplinkiniuose kraštuose (Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje). Autorės gebėjimas matyti tiriamąjį objektą platesniame kontekste leido aptarti bendraeuropinius ir tuo pat metu išskirti lokalius lietuvių moterų judėjimo bruožus.
V. Jurėnienė, svarbiausiais kriterijais pasirinkusi judėjimo keliamus uždavinius ir jų įgyvendinimą, lietuvių moterų judėjime argumentuotai išskiria keturis pagrindinius etapus: 1) ankstyvasis neorganizuotas judėjimas (XIX a.
antroji pusė–1905 m.); 2) pilietybės suteikimo moterims (1905–1919 metai); 3) moterų politinių teisių realizavimo bei 4) moterų politinių teisių apribojimo.

Sėkmingai sprendžiama ir judėjimo ideologinių srovių išsiskyrimo, jų tarpusavio bendradarbiavimo ir konkuravimo problema. Padariusi išvadą, jog XX a. pr. susiformavo du lietuvių moterų judėjimo centrai – liberalusis Vilniuje ir katalikiškasis Kaune – V. Jurėnienė siekė atskleisti, kaip politinės partijos veikė moterų judėjimą. Štai, pavyzdžiui, II Seimo stenogramos byloja apie katalikiškai moterų judėjimo srovei krikdemų vyriausybės skirtas lėšas. Tai silpnino liberalią ir socialdemokratinę judėjimo sroves. O XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šaltiniai demonstruoja Lietuvos tautininkų sąjungos palankumą ir finansinę paramą jau liberaliai srovei, siekiant susilpninti katalikiško judėjimo įtaką.

Dar viena disertacijoje analizuojama problema – politinių teisių suteikimas moterims. Remdamasi archyviniais šaltiniais, disertantė teigė, kad politinės teisės lietuvėms buvo suteiktos dviem etapais: dalinės – 1918 m. gruodį, o užbaigtas šis darbas 1919 m. lapkritį. Šis skirstymas pareikalavo aptarti dalinių ir visiškų politinių teisių sampratas. Nors moterų kova už visiškas politines teises buvo svarbiausias pirmųjų dviejų judėjimo etapų uždavinys, išlikusi epistoliarinė medžiaga liudija, kad praktiškai jas realizuoti moterims sekėsi kur kas sunkiau. Tam turėjo įtakos konservatyvus visuomenės požiūris bei politinių partijų sukurta rinkimų į seimus ir savivaldybių tarybas sistema. Dažnai rinkimų kampanijose kandidatų sąrašuose moterys buvo įrašomos antrajame dešimtuke. Tai vaizdžiai iliustruoja autorės parengtos rinkimų kampanijų diagramos. Belieka džiaugtis, kad bent formaliai Lietuvos moterys politines teises išsikovojo gerokai anksčiau negu daugelio Vakarų Europos šalių moterys (pvz., Prancūzijos moterys jas gavo tik 1945 m.).

Racionali disertacijos struktūra (išskyrus porą neesminių pastabų), pasirinkti tyrimo metodai ir kruopšti surinktos medžiagos analizė leido V. Jurėnienei daryti atitinkamas išvadas:

1. XIX a. pab. emancipacijos procesas palietė ir lietuves, kurios ėmė suvokti švietimosi svarbą. Pirmiausia tai sakytina apie Lenkijos, Rusijos universitetuose ir Moterų aukštuosiuose kursuose studijavusias bajoraites. Šią moterų poreikių kaitą pirmieji pastebėjo varpininkai ir, norėdami patraukti moteris į tautinio judėjimo pusę, iškėlė moterų lavinimo idėją. Tai tapo svarbiausiu ankstyvojo moterų judėjimo etapo uždaviniu. Be to, XIX a. pab. lietuvės įkūrė pirmą labdaros organizaciją – Žiburėlis. Švietimosi poreikis ir labdaringa veikla – bendraeuropiniai moterų judėjimo bruožai. Regioninis bruožas (būdingas ir Lenkijai, Lat-