Kita vertus, negalima pamiršti ir reiškinių, ne tik silpninusių, bet ir griovusių šalies ekonominį potencialą -nuolatiniai karai, svetimų kariuomenių plėšikavimai, ypač Rusijos (nuo Šiaurės karo), didikų tarpusavio vaidai, beteisiai miestiečiai ir vegetuojantys miestai ir miesteliai privačiose rankose, neimli, silpna vidaus rinka, totalinis lažo prievolės dominavimas Vilniaus gubernijoje ir jo persvara Kauno gubernijoje (išskyrus kelis pavietus), lėta prekių ir pinigų apyvarta, dėl teisinės prarajos tarp baudžiauninko ir žemės savininko nuolat kildavo konfliktai ir buvo konservuojamas ekonominis sąstingis, o XIX a. I pusėje Lietuvoje apskritai ilgėjo ne tik kiemų, negalėjusių išsimaitinti, sąrašas, bet ir didėjo ištisų kaimų įsiskolinimas dvarui. Dvaruose bent iki 5 deš. buvo steigiami nauji palivarkai praktiškai didinant lažo normą paprastai geriausiose žemėse¹¹. Pakalbėsime apie valstiečių samdą. Štai nuo XVIII a. pabaigos ėmė augti ne tik lažo, bet ir kitų prievolių dydis. Kartu vyko ir valstiečių turtinis skaidymasis: dėl prievolių naštos didėjimo augo ir kiemų, neišgalinčių atkurti gyvenimo sąlygas, skaičius. Viena iš valstiečių ūkinės veiklos reguliavimo priemonių ir buvo prievartinė samda, kuri, pasak N. Ulaščiko ir jį parėmusio A. Tylos, XIX a. I pusėje buvo labiau išplitusi negu laisva samda.¹² Mažiau pasiturintys galėjo samdinius pasirinkti, paprastai imdavo viengungius, o pasiturintys turėdavo tenkintis samdiniais su šeimomis¹³. Aišku, kad, be prievartinės samdos, plito ir laisvoji samda. Tačiau šių samdos formų tarpusavio santykį dvaruose reikėtų atskirai tyrinėti. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad naudojami valstiečių ūkiuose samdiniai faktiškai sudarė to paties dvaro darbo jėgos resursus: uolūs, prievolių mokėjimo atžvilgiu tvarkingi kampininkų kiemai dažniausiai būdavo pervedami į ūkininkų kategoriją, o nesugebą ilgesnį laiką atlikti nustatytų prievolių ar prasigėrę, nevalyvi ūkininkai - į daržininkų, kampininkų kategoriją¹⁴. Samda plito ir tarp činšinių valstiečių. Tačiau ar samda tarp činšinių darėsi pastovus ir masinis reiškinys ir ar činšiniai ūkiai samdė daugiau už lažinius, tai dar nėra pakankamai ištirta¹⁵. Verta dėmesio ir ta aplinkybė, kad samdinius činšiniai valstiečiai galėjo naudoti siekdami išvengti pervedimo į lažinių kiemų kategoriją už nesumokėtas prievoles. Toks pavojus bent daliai činšininkų nuolat grėsė - tai patvirtina minėtos dvarų instrukcijos¹⁶. Atsižvelgiant į tai ir netgi atsiribojant nuo samdos