džiui, daugiatomėje Naujokaičio literatūros istorijoje tos tradicijos jau atsisakoma: literatūros istorija pradedama nuo Mažvydo, iki XIX a. apsiribojama vien lietuvių kalba parašyta literatūra, nors, aptariant XIX amžių, apžvelgiamas Lietuvos traktavimas to meto lenkų literatūroje (Mickevičiaus, Kraševskio, Kondratavičiaus kūryboje, Narbuto ir kitų autorių darbuose), o lenkiškai rašiusiais lietuvių rašytojais laikomi Bogušas ir Jucevičius („lenkiškas žodis - lietuviška mintis").
Turbūt neverta abejoti ir įrodinėti, kad iki XVIII a. pabaigos LDK-je, daugiatautėje valstybėje, raštai kitomis (ne lietuvių) kalbomis sudaro organišką visos lietuvių literatūros dalį. Tą valstybę sukūrė lietuviai, ir tie raštai tenkino jų sukurtos valstybės interesus. Atsiradę raštai lietuvių kalba ilgai buvo specifiniai, tikybiniai, ir jie negali atskleisti visos tų laikų minčių ir idėjų panoramos. Tik aprėpę literatūrą visomis kalbomis (rusų, lotynų, lenkų, vokiečių, lietuvių), galėsime suvokti, kaip ir kuo gyveno senoji Lietuva.
Tačiau, suvokiant tokią elementarią tiesą, iškyla kita problema - tai literatūros istorijos santykis su specialiais tyrinėjimais.
III. Literatūros istorija ir specialūs tyrinėjimai Siekiant išsaugoti idėją apie epochos kultūros vientisumą, įvairių jos sričių integralumą, kartais tarsi bijomasi tyrinėti konkretesnes tos kultūros (šiuo atveju literatūros) problemas. Pavyzdžiui, sakoma jog, gink Dieve, nereikia rašyti atskiros Lietuvos lotyniškosios literatūros istorijos. Visą senąją Lietuvos literatūrą reikią tyrinėti sinchroniškai, apimant visomis kalbomis parašytus tekstus. Be abejo, reikia taip daryti. Tiktai gaila, kad greitai (o juo labiau iškart) neįmanoma taip padaryti. Literatūros istorija paprastai remiasi tuo, kas jau atrasta, išaiškinta, tyrinėta. Ji visa tai susistemina ir apibendrina. Kol nebuvo plačiau patyrinėta lotyniškoji Lietuvos literatūra, ir literaūros istorijose buvo minimi tiktai Husovianas, Mykolas Lietuvis, Sarbievijus, Kojelavičius, kartais dar vienas kitas lotyniškai rašęs autorius. Dabar, kada subrendo nauja lotynistų karta, atsidėjusi Lietuvos lotyniškosios literatūros tyrinėjimui ir jau daug ką nuveikusi (išvertusi naujų tekstų, parašiusi įvairių studijų, jų tarpe ir disertacijų), pasidarė būtina tą naujai iškeltą lotyniškąją literatūrą įtraukti į visą lietuvių literatūros istoriją. Bet nesuprantama, kodėl reikėtų atsisakyti tiek specialių, tiek apibendrinančių darbų apie pačią lotyniškąją literatūrą. Taip manant, juo labiau reikėtų atsisakyti studijų apie atskirų literatūros žanrų istoriją (romano istoriją, novelės istoriją, poemos istoriją ir pan.), nes, kai tyrinėjame žanrą ar kokią kitą poetikos problemą, mes irgi neatskleidžiame literatūros visumos. Tačiau tokių studijų yra prirašyta, ir jos nėra beprasmės. |
dizainas ir programavimas giriaus