Steigiamasis Seimas kaip visuma dirbo tikrai įtemptai, jo nariai pasirodė aktyvūs Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Kokie buvo jų, kaip dabar sakoma, intelekto ištekliai, pasirengimas valstybiniam darbui? Pradinė 112 atstovų Steigiamojo Seimo sudėtis pagal profesiją atrodė taip: mokytojų – 15, valdininkų – 15 (tarp jų 2 ministrai), advokatų – 10, ūkininkų – 10, darbininkų – 10, kunigų – 9, kariškių – 8, gydytojų – 7, inžinierių – 4, agronomų – 3, rašytojų – 3, kooperatininkų – 3, veterinarų – 3, vaistininkų – 2, vargonininkas – 1, rabinas – 1, siuvėjas – 1, buhalteris – 1, banko direktorius – 1 ir nenurodė profesijos – 47. Jau vien iš šio sąrašo galima padaryti dvi išvadas: 1) Steigiamajame Seime buvo atstovaujama visiems Lietuvos socialiniams sluoksniams; 2) seimo narių išsilavinimas buvo daug geresnis už vidutinį Lietuvos piliečių, bet asmenys, turintys aukštojo mokslo diplomus, seime sudarė mažumą.

Ar tai buvo labai rimtas ką tik gimusio lietuviško parlamentarizmo trūkumas? Šiuo klausimu buvo ir gali būti įvairių nuomonių. Čia neminėsime vadinamosios tautininkų „seimokratijos“ kritikos, nors ir ji turėjo racionalų grūdą. 1961 m. išleistuose atsiminimuose nuosaikios demokratinės Santaros partijos (vėliau ji vadinosi Ūkininkų partija) veikėjas, žymus atsikūrusios Lietuvos valstybininkas, vidaus reikalų ministras K. Griniaus ministrų kabinete Rapolas Skipitis, labai gerai vertindamas Steigiamojo Seimo reikšmę, drauge pastebėjo jo, kaip ir kitų trijų demokratiškai išrinktų seimų, ydą, dėl kurios kaltė, jo nuomone, teko didžiausioms partijoms.

Pateiksime ilgoką R. Skipičio veikalo citatą, nes ji gana būdinga: „[…] didžiosios mūsų Seimų grupės, kurių rankose buvo Seimai, turėjo daryt taip, kad Seimo atstovais būtų išrinkti patys inteligentiškiausi jų žmonės. Tačiau tas buvo vykdoma tik dalinai. Kiekviena minėtų grupių turėjo gerų galvų Seimo darbui, bet taipogi turėjo ir po vieną kitą bemokslį atstovą gal tik tam, kad pasirodžius rinkikams: Va, kokie mes puikūs demokratai, mūsų Seimo atstovais gali būti ir dvaro kumečiai ir menkai raštingi ūkininkai. Nežinoma, kiek tie „prasčiokėliai“ patraukdavo rinkikų balsų, bet man buvo aišku, kad tie atstovai ne tik be reikalo algas gaudavo, bet ir mažindavo Seimo darbingumą, nes užimdavo vietas, kur turėjo būti Seimui tinkami darbingi atstovai“8. Visgi nesinorėtų sutikti su kategorišku požiūriu į „bemokslius atstovus“, kurie užimdavo tinkamesniųjų vietas.

Juk ir senas demokratijos tradicijas turinčių šalių parlamentuose, ypač kur deputatų keturi ar net šeši šimtai, didesnė jų dalis mažai arba visai nepasireiškia diskusijose ar rengiant įstatymų projektus ir visokias jų pataisas. Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmuose tokie deputatai vadinami „sėdinčiais ant užpakalinių suolų“, nors tarp jų tikriausiai nėra mažaraščių. Iš parlamentarų išsiskiria tam tikras skaičius lyderių, bet aukštojo mokslo diplomas ar akademinis laipsnis nėra pati svarbiausia, o juo labiau būtina to sąlyga.

Lemiamas dalykas paprastai yra, tiksliau, maždaug ligi XX a. pabaigos, t. y. globalizacijos reiškinio išsiskleidimo, buvo oratoriaus gebėjimai. Suprantama, tokių prigimtinių gebėjimų neužtekdavo, jiems tobulinti reikėjo turėti žinių apie įvairias valstybės bei visuomenės gyvenimo aktualijas ir istoriją, būti apsiskaičiusiems. Tačiau diplomas ar akademinis laipsnis ne visada

________________________________

7 Žr. pagal: Tauta, 1920, gegužės 22, Nr. 22, p. 2.

8 R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. Chicago, 1961, p. 401–402.