Sovietinės lietuvių istoriografijos raidos lūžių paieškos: 1956 metai (?)

Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto

Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Tel. 268 72 88

El. paštas: aurimas.svedas@if.vu.lt

1956 metų vasarį įvykęs TSKP XX suvažiavimas, kuriame buvo perskaitytas Nikitos Chruščiovo pranešimas, ir po šio renginio partinėms organizacijoms išsiuntinėtas slaptas TSKP CK prezidiumo laiškas laikomi radikalių permainų Sovietų Sąjungoje simboliais. Liberalizacijos procesai, kurių užuomazgas galima įžvelgti iš karto po Stalino mirties 1953 metais, ėmė reikštis daugelyje sričių: politiniame ir visuomeniniame gyvenime, kultūros, mokslo ir meno srityse. Imperijos centre atsiradusių pokyčių banga gana greitai pasiekė ir „gubernijas“, kuriose taip pat prasidėjo „atšilimas“.

Sovietų Sąjungos istorijos tyrinėtojai, kalbėdami apie kokybinį lūžį, jo pradžia vieningai laiko 1953–1956 metus¹. Polemiką šiuo atveju kelia svarstymai, kiek laiko minėtos permainos vyko ir kaip giliai jos paveikė įvairias totalitarinės visuomenės struktūras. Ne išimtis ir lietuvių istorikai: jų kuriami vaizdiniai iš esmės kartoja bendrąsias, istoriografijoje nusistovėjusias schemas². 1956-ųjų riba yra veiksminga ir svarstant humanitarinių mokslų diskurso sovietinėje Lietuvoje raidos ypatybes³.

---

¹ Mūsų tyrimo kontekstams itin artima yra Liubovės Sidorovos atlikta analizė, kurioje gilinamasi, kaip „atšilimo“ procesai reiškėsi rusiškuose sovietinio istorijos mokslo centruose. Žr.: Сидорова Л. А. Оттепель в исторической науке. Советская историография пнрвого послесталинского десятилетия. Москва, 1997.

² Žr.: Sovietinės Lietuvos istorijos sintezės autorių pasirinktą periodizacijos modelį, kuriame išskirta cezūra: „Lietuva politinio „atšilimo“ laikotarpiu (1953–1964 m.)“. Lietuva 1940–1990. Vilnius, 2005, p. 406–480.

³ Tirdami sovietinės lietuvių istoriografijos raidos specifiką plačiai taikėme pusiau standartizuoto interviu metodą. Jis leido išryškinti tam tikras humanitarinių mokslų diskurse sovietmečiu egzistavusias cezūras. Atsakydami į klausimą „Ar kalbant apie visą sovietmečio epochą, nuo 1945 iki 1990 metų, būtų galima išskirti laikotarpį, kuriame tapo lengviau dirbti, buvo galima mažiau saugotis cenzūros ir daugiau pasakyti?“ beveik visi respondentai atskaitos tašku nurodė 1956-uosius metus. Šiuo atveju simptomiška galima laikyti prof. habil. dr. Edvardo Gudavičiaus refleksiją: „Tuo tarpu aptariant, kas buvo po XX suvažiavimo, tikriausiai, derėtų konstatuoti, kad „varžtai“ vis labiau ir labiau, metai iš metų, laisvėjo. [...] Partija nesiorientavo, tačiau jautė, kad laisvės augimo procesas vyksta ir į šį procesą atsakydavo aklu daužymu.“ (2005 m. balandžio 7 d. pokalbio-interviu su E. Gudavičiumi stenograma. Asmeninis A. Švedo archyvas). Pastarąją istorikų cecho atstovo refleksiją esmingai papildo ilgamečio LKP CK aparato darbuotojo ir LTSR kultūros ministro Liongino Šepečio retrospekcinis žvilgsnis: „Mes susiduriame su tokiu fenomenu, kuris susiformavo postalininėje epochoje. Kalbant apie konkrečių mokslininkų arba menininkų „mušimus“ minėtu laikotarpiu, reikia turėti omenyje tai, jog dažniausiai kritikos iniciatoriai nekeldavo sau tikslo visiškai sugniuždyti konkrečią asmenybę, „užmušti“ ją.“ (2006 m. vasario 21 d. pokalbio-interviu su L. Šepečiu stenograma. Asmeninis A. Švedo archyvas).