armiečiai greičiau trauktųsi iš Lietuvai pripažintos teritorijos, visų pirma Vilniaus. Išsikraustyti iš miesto buvo nustatytas 3 dienų terminas⁷². Vilnių buvo įsakyta užimti IV, VII ir VIII pėst. pulkams, I ir VI baterijoms bei šarvuočiams „Aras“ ir „Šarūnas“.

Gavęs įsakymą, IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas, vadovaujamas kpt. J. Variakojo, rugpjūčio 26 d. iš Vievio per Rykantus įžengė į Vilnių⁷³. VII pėst. Žemaičių kunig. Butegeidžio pulko vadui plk. ltn. Edv. Adamkavičiui dar rugpjūčio 22 d. buvo įsakyta grupuoti pulką Bezdonių–Petrovkos rajone ir dešiniuoju sparnu žygiuoti Vilniaus link, laikantis Neries upės, ir supti miestą kairiuoju sparnu. Rugpjūčio
26 d. visas pulkas įžengė į Vilnių. Vietos gyventojų džiaugsmas buvo neapsakomas: pulko vadas ir karininkai apdovanoti gėlėmis, Pilies kalno bokštas pasipuošė lietuviška tautine vėliava⁷⁴.

VIII pėst. pulkas (vadas – mjr. J. Čaplikas) buvo armijos rezerve ir stovėjo Jonavoje. Rugpjūčio 24 d. jis geležinkeliu buvo pervežtas į Lentvarį, o po poros dienų pasiekė Vilnių ir apsistojo buv. Ignatjevo kareivinėse⁷⁵.

I baterija, vadovaujama kpt. V. Griganavičiaus, rugpjūčio 25 d. išvyko iš Arnionių dvaro (į šiaurę nuo Pabradės) ir kitą dieną, prieš įeidama į miestą, saliutavo 21 artilerijos šūviu. VI baterija (vadas – vyr. ltn. G. Šmidtas) iš Ausieniškių (Vievio r.) į Vilnių taip pat atvyko rugpjūčio 26 d.⁷⁶ Tą pačią dieną Vilnių pasiekė ir šarvuočiai „Aras“ bei „Šarūnas“, iki to laiko buvę Vievyje.

Vilniaus atgavimo proga krašto apsaugos ministras, l. e. vyr. kariuomenės vado p. plk. ltn. K. Žukas Lietuvos kariuomenei, išvadavusiai senąją sostinę, pareiškė padėką⁷⁷.

7. Siekimas atgauti Gardiną

1920 m. rugpjūčio pabaigoje, bolševikams prie Vyslos patyrus pralaimėjimą ir skubiai traukiantis, o frontui artėjant prie Lietuvos sienų, krašto vadovybei iškilo naujų, sudėtingų uždavinių. Iki to laiko buvo svarbiausia atkurti valstybės sienas, pašalinti bolševikus iš savo teritorijos, dabar, iš esmės keičiantis padėčiai, reikėjo pasiruošti tiems naujiems uždaviniams spręsti.

Dar Vilniaus atgavimo iš bolševikų išvakarėse Lietuvos kariuomenės vadovybėje buvo įvykdyti reikšmingi organizaciniai pertvarkymai. Rugpjūčio 23 d. ėjęs I pėst. divizijos vado pareigas plk. ltn. K. Ladyga, jau pasižymėjęs kovose su bolševikais ir bermontininkais, buvo paskirtas krašto apsaugos ministro pirmuoju padėjėju rikiuotės srityje (vadinamuoju armijos vadu). Buvęs armijos vadas gen. ltn. St. Nastopka tapo I pėst. divizijos vadu. Ėjęs II pėst. divizijos vado pareigas rusų kilmės plk. K. Kleščinskas, vienintelis baigęs karo akademiją ir jau ėjęs divizijos štabo viršininko pareigas carinėje kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metu, buvo paskirtas generalinio štabo viršininku. Vietoj jo II pėst. divizijai ėmė vadovauti plk.
V. Grigaliūnas-Glovackis⁷⁸. Buvo padaryta ir kai kurių kitų pakeitimų.

Bolševikams skubiai traukiantis ir jų XV armijai Augustavo rajone pareiškus norą pasiduoti lietuvių kariuomenei, tik ką paskirtas armijos vadu plk. ltn. K. Ladyga įsakė Marijampolės gru-

___

72 M. Biržiška. Dėl mūsų sostinės, d. 2, p. 210.

73 K. Sabalys. Trumpa mūsų kariuomenės 15 metų gyvavimo apžvalga // MAB RS. F. 205–231, l. 5.

74 VII pėst. Žemaičių kunig. Butegeidžio pulko dienynas nuo 1919 m. liepos 1 d. // LCVA. F. 929, ap. 3,
b. 49, l. 51, 58–60.

75 1920 m. įsakymai Marijampolės grupei // Ten pat, b. 14, l. 17–18.

76 VI baterijos dienynas 1919–1921 m. // Ten pat,
b. 29, l. 11–13.

77 1920 m. įsakymai Lietuvos kariuomenei // Ten pat, f. 384, ap. 1, b. 23, l. 256.

78 Ten pat, l. 253.