luotos „antrosios baudžiavos laidos“ koncepcijos tinkamumo Lietuvai problemą ²¹, o vėliau, naudodamasis tuo modeliu, bando ją išspręsti. Minėtų klausimų sprendimo rezultatas yra nekvestionuojamas – kone visų sovietinės lietuvių istoriografijos tyrinėtojų nuomone, „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ yra vienas fundamentaliausių sovietinės lietuvių istoriografijos veikalų.

Marksistinės schemos traktuotė: Vakarų Europos – (Lietuvos) – Rusijos distinkcijos nuojauta

Mėginant J. Jurginio daktaro disertacijoje funkcionavusią teorinę schemą tapatinti su vienu iš trijų marksizmo plačiąja prasme „porūšių“, esminė kategorija yra civilizacinis – Vakarų Europos ir Rusijos raidos skirtingumo (Vakarų Europą laikant „maksimaliu“ regionu) arba sinchroniško pastarųjų subjektų vystymosi (Rusiją traktuojant kaip niekuo Vakarų Europai nenusileidžiančią, o kartais – net esančią istorinio proceso avangarde) – „parametras“. Siekiant šį modelį redukuoti iki mūsų svarstymams pritaikomos ir euristiškai aktyvios schemos, reikėtų dar vieno – Rusijos ir Lietuvos, kaip skirtingų civilizacinių regionų, o konkrečiau – baudžiavų kokybinio skirtumo šiose šalyse įžvalgos (arba jos nebuvimo) momento.

Tiesa, galima iš karto konstatuoti, jog aiškių atsakymų į mūsų ką tik suformuluotus klausimus tikėtis būtų naivu. Juk įžvalgos, prieštaraujančios oficialiajam teoriniam diskursui, funkcionavusiam sovietiniame istorijos moksle, buvo formuluojamos itin subtiliai ir, absoliučia dauguma atvejų, labai daugiaprasmiškai (o tiksliau – dviprasmiškai). Ne išimtis šiuo atveju ir „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“. Jau pratarmėje, įvardydamas tyrimą provokavusias problemas, J. Jurginis konstatuoja: „Valstiečių baudžiava Vidurio ir Rytų Europos šalyse daug kuo skyrėsi nuo Vakarų Europos baudžiavos.“²²  Ir čia pat priduria, jog Lietuvos baudžiavos tyrimas yra itin svarbus, nes: „Šio proceso reiškinių atskleidimas ir susisteminimas prisidės prie skirtingų baudžiavos kelių Europoje išaiškinimo.“²³  Taigi tam tikra Rytų – Vakarų distinkcija J. Jurginio koncepcijoje egzistuoja. Tačiau ar ji žymi kokybinių skirtumų tarp šių regionų įžvalgą? Pamėginkime pasekti tolesnės J. Jurginio refleksijos eigą. Plėtodamas skirtingų baudžiavos kelių Europoje mintį šis istorikas konstatuoja, jog jie: „…negalėjo būti vienodi tose šalyse, kur feodalinė santvarka susiklostė, iširus vergovinei santvarkai, ir kur ji atsirado betarpiškai iš pirmykštės santvarkos, aplenkdama vergiją.“²⁴  Toliau eina išvada: „Vakarų Europoje nuo baudžiavos, artimos vergijai, feodalizmas prasidėjo, o Rytų Europoje – ja pasibaigė…“²⁵, kuri tuoj pat papildoma esmine pastaba: „Prancūzijoje ir Anglijoje baudžiava išnyko, veikiama objektyvių ekonominių sąlygų, (…) o Rusijoje baudžiavą reikėjo naikinti įstatymu.“²⁶  Ar šio pasažo nereikėtų

 ___

 21 „…laisvųjų žemdirbių virtimo baudžiauninkais istorija kurioje nors Rytų Europos dalyje gali padėti atsakyti į klausimą: ar „antroji baudžiavos laida“ nebuvo pirmąją laida toms šalims, kurios vergovinės santvarkos nepergyveno ir iš pirmykštės bendruomenės, jai iširus, įžengė į feodalizmą“ (Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 15).

 22 Ten pat, p. 5.

 23 Ten pat.

 24 Ten pat, p. 13.

 25 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 13.

 26 Ten pat. Tikrinant skirtingų Vakarų Europos ir Rusijos istorinės raidos kelių įžvalgos J. Jurginio darbe hipotezę, reikia paminėti, jog šis mokslininkas, apibrėždamas savo tyrimo horizontą, įveda dar vieną svarbią išlygą dėl pačios Europos nevienalytiškumo: „Baudžiavą ir feodalizmą ne visada galima laikyti lygiareikšmėmis sąvokomis. Kai kurios tautos ir valstybės pergyveno feodalizmo epochą, bet nepergyveno valstiečių baudžiavos. F. Engelsas teigė, jog Norvegijos valstietis niekad nebuvo baudžiauninku. Baudžiauninkais nebuvo žymios dalies Kastilijos ir Švedijos valstiečiai“ (Ten pat, p. 10–11).