metant lyginamojo metodo pranašumų, buvo pabrėžta, kad transnacionalinė Europos istorija turėtų iš esmės skirtis nuo dabartinės lyginamosios istorijos, paremtos nacionalinių istorijų sugretinimu. Bet ką tuomet gretinti ir ką lyginti? Net jei nacionalinių istorijų palyginimai ir puikiai atskleidžia šalių skirtumus bei panašumus tarptautiniame kontekste, tai gali būti tiesiog netipiški ir nebūdingi vediniai, priklausantys nuo individualaus istoriko klausimų ir metodų. Vienas iš metodų būtų nagrinėti tematines grupes – konkrečias technologijas ir žmones (gamintojus, vartotojus, politinius ir visuomenės veikėjus) ir jų įtaką visuomenei.

Be savo pagrindinio tikslo – suformuoti transnacionalinės Europos istorijos rašymo metodinį pagrindą, konferencijos pranešimai buvo skirti technologijų, nepaisančių nei fizinių, nei politinių sienų, klausimams. Daugelis pokario Europos ekonominės raidos tyrimų atskleidė trapias šaltojo karo sienas, ypač kalbant apie energetinių resursų ir gamybinių technologijų mainus tarp politiškai priešiškų, tačiau užkulisiuose ekonomiškai draugiškų režimų.

Šių eilučių autorė dalyvavo apskritojo stalo diskusijoje „Industrial Development Across National Borders and its Influence on Identity“ (Pramonės raida tarp valstybių sienų ir jo įtaka identitetui), kurios dėmesio centre buvo pasienio regionų industrializacijos atvejai Rytų ir Vidurio Europoje, t. y. didelio masto ekonominių, politinių bei socialinių procesų įtaka gyventojų tapatumui. Diskusijai buvo pristatyti tokie atvejai kaip metalurgijos pramonės įtaka abipus Slovakijos ir Vengrijos sienos po 1920 m., kai šiaurinė Vengrijos dalis atiteko naujai suformuotai Slovakijos valstybei, tačiau metalo pramonė išliko vienijantis dabar jau skirtingų valstybių miestus Košicę ir Miškolcą veiksnys, arba planinga Baltijos šalių industrializacija (ypač įtampų kupinas Liaudies ūkio tarybų laikotarpis 1957–1965) ir jos ambivalentiški padariniai tiek šalių ekonomikoms, tiek gyventojų tapatumui (ir demografiniams procesams). Buvo iškelti ne tik politinių ar nacionalinių valstybių sienų, bet ir organizacinių ar net mentalinių sienų (ribų) klausimai, pavyzdžiui, kas yra svarbiau pasienio regionų gyventojams, dirbantiems pramonėje – jų nacionalinis ar profesinis industrinis tapatumas? Įdomių reakcijų sulaukta diskutuojant apie Baltijos šalis – nors autorė aptarė Estijos, Latvijos ir Lietuvos specifiką, vis dėlto Europos mokslininkas ir skaitytojas pageidauja jas matyti kaip integralų regioną. Atsargiai vakarietis vertina ir kolonistinės industrializacijos koncepciją – gauta pastabų, kad gal tai vis dėlto buvo imperialistinė politika, tačiau kuo šios sąvokos skiriasi, neišaiškinta. Ne vienas diskutantas stambių industrinių technologinių objektų statybą (visų pirma geriausiai žinomą Ignalinos atominės pavyzdį) vertino kaip neišvengiamą ir adekvatų visos Europos modernizacijos kontekste – taigi ne tik kaip politinį, bet ir kaip to laiko technokratinio mąstymo padarinį.

Kuo svarbus ir ar apskritai svarbus ToE projektas Lietuvai? Visų pirma paaiškėjo, kad Baltijos šalių istorija turi būti nuolat pristatoma ir apie ją diskutuojama europiniame kontekste. Nors yra reikšmingas kiekvienas bendradarbiavimas kokybiškame tarptautiniame moksliniame tinkle, mums pravartu būtų praplėsti tiek XX a. istorijos požiūrių, tiek tyrimų ribas ir susirūpinti ne tik politine bei kultūros, bet ir ekonomikos bei technologijos istorija. Profesorius Libertas Klimka jau seniai atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje menkai suvokiama, kad technika yra žmogaus kūrybos rezultatas, todėl technika irgi yra kultūros dalis. Pasigendama šio integralaus požiūrio ir mūsų akademinėje bendruomenėje. Tad išsiveržti iš nuolatinio kritinio požiūrio į technikos ir industrializacijos istoriją kaip į kažką skirtingo ar atsieto nuo politinių, socialinių ir