lietuvių namų steigimo problemas, gaivina lietuvių, gyvenančių už nepriklausomos Lietuvos sienų, ryšius su tėvyne. Naudodamasi valstybės finansine parama, rinkliavomis (nuo 1933 m. birželio iki 1934 m. birželio surinkta 22 948 Lt⁵³), loterijomis, DULR pinigais, knygomis, rėmė mokyklas, lietuvių namus, globojo užsienio lietuvių ekskursijas po Lietuvą, jų vaikams rengė 6–8 savaičių vasaros stovyklas. Porą vasarų Palangoje vyko lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos kursai, kuriuos išklausė DULR remiamų mokyklų mokytojai. Valdyba, draugijos skyriai Lietuvoje (ypač veiklus VDU akademinis, kuriame aktyviai reiškėsi prof. K. Pakštas), užsienyje skatino lietuvių jaunimo bendravimą, diegė tautinės vienybės jausmą. DULR 1934 m. įsteigė užsienio lietuvių dieną (liepos 17), kurią susiejo su garbingiausių užsienio tėvynainių Dariaus ir Girėno vardu.

Greta DULR, užsienio lietuvių reikalais konstruktyviai ėmė domėtis Naujoji Romuva. Dr. V. Bartuška straipsnyje Susirūpinkime lietuviais Amerikoje Lietuvos valdžią ir visuomenę skatino parengti santykių su išeiviais planą, skirti stipendijas keliems mokytojams, siųsti mokykloms nebenaudojamus vadovėlius, apdovanoti geriausius išeivijos moksleivius, parašyti jaunimui anglų kalba knygą apie lietuvių meną, dainas ir t. t.⁵⁴ Reikšmingų pasiūlymų išeivijai tautiškai remti (centralizuoti tautos, vyriausybės ir išeivijos veiksmus, įsteigti akcinę bendrovę rūpintis ekonominiais kolonizacijos reikalais, vietoje emigracijos referentūros sudaryti Vidaus reikalų ministerijos emigracijos departamentą) pateikta konceptualiniame S. B. Galvydžio straipsnyje⁵⁵.

1933 m. spalio mėn. Naujosios Romuvos redakcijoje įvykusiame pasitarime Lietuvių išeivijos klausimas (dalyvavo prof. K. Pakštas, prof. F. Kemėšis, kun. M. Jonaitis, M. Šalčius, V. Bartuška, K. Kasakaitis) nutarta įsitraukti į DULR veiklą, derinti su ja savo veiksmus. Siūlyta imtis žygių pertvarkyti Lietuvos atstovybių darbą, įsteigti išeivijos reikalų tarybą arba departamentą. K. Pakštas ragino įkurti pasaulinę lietuvių sąjungą, susirūpinti kolonijų steigimu⁵⁶. Pasaulinio lietuvių kongreso išvakarėse pasirodžiusiame straipsnių rinkinyje jis rašė: „Mano svajonė – viso pasaulio lietuvių sąjunga. Jie, suvažiavę į kongresą, prabils kiekvienas savo kalba, bet visi žinos, iš kur jie kilę, kur jų tikra tėvynė. Mes – ne didžiulė kinų tauta, kuri daug savo žmonių veltui atiduoda: Mūsų tauta nedidelė ir mes neturim nė vieno lietuvio išsižadėti ir užmiršti“⁵⁷.

1935 m. rugpjūčio 11–17 d. draugija užsienio lietuviams remti, Lietuvos vyriausybės padedama, sušaukė Kaune pasaulio lietuvių kongresą (dalyvavo 105 delegatai iš 13 pasaulio šalių, tarp jų – 39 iš JAV). Dalyviams, kurių iš viso susirinko apie 3 tūkst., perskaitytos paskaitos: Lietuvių tautos paskirtis (prof. Z. Žemaitis), Užsienio lietuviai ir Lietuvos aspiracijos (A. Raulinaitis), Užsienio lietuvių švietimo reikalai (kun. F. Kemėšis), Užsienio lietuvių ekonominis bendradarbiavimas su Lietuva (P. Žadeikis), Kame lietuviai dar galėtų kolonizuotis (prof. K. Pakštas). K. Pakštas, sukonkretinęs išeivijai jau seniau iškeltus savo tikslus (1. Užtikrinti tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei; 2. Išugdyti senajai metropolijai tikrą draugą ir bendradarbį visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėją nelaimėse⁵⁸), DURL ragino imtis kolonizacijos iniciatyvos, parengti vadovus, atrinkti, paruošti kolonistus.

Kongresas, kurio idėja buvo perimta iš Lenkijos, 1928 ir 1934 m. surengusios pasauli-