| magnatų oligarchijos ir jų interesų vardu22. Visos pagrindinės valstybinės tarnybos, pradedant vaivadų, vietininkų, seniūnų pareigomis, priklausė atstovams tų pačių giminių, kurios įeidavo ir į Ponų tarybą. Pagal 1492 m. privilegiją jokios pareigos ir žemės valdos negalėjo būti skiriamos be Ponų tarybos sutikimo.
Sritinis LDK valdymas buvo labiau vietinių savivaldybių pobūdžio, o žemių vietininkai, seniūnai atstovavo ne tik centrinei valstybinei valdžiai, bet turėjo būti ir vietinių interesų gynėjai. Tie interesai ne visada galėdavo sutapti su valstybiniais23. Sis prieštaravimas kilo dėl to, kad politinis centralizacijos procesas prasidėjo tuomet (ne tik Lietuvoje), kai dar vyravo natūralusis ūkis, esant menkai apyvartai, taip pat mažai dalyvaujant racionalioms, institucinėms organizacijoms24. XV a. II-oje pusėje (1447 ir 1492 m. privilegijos) įgytos vienodos imuninės teisės vienijo visų žemių feodalų interesus, skatino remti valstybės centralizaciją. Lietuvos valdovai tradiciškai privilegijomis tvirtindavo "senąsias" žemių-aneksų teises. XV a. pabaigoje Lietuvos vyriausybė, stengdamasi sustiprinti savo pasienį su Maskva, vykdė optimalaus palankumo politiką čia gyvenusių feodalų atžvilgiu, kurie, prasidėjus karui, galėjo bet kada prisijungti prie Jono III. 1495 m. kunigaikštis Konstantinas Viazemskis, jo tėvonijai atsidūrus Maskvos pusėje, gavo žemės valdas kitur, kunigaikščiui Semionui Bielskiui atiteko jo pabėgusio brolio Teodoro valdos, kunigaikščiui Jonui Jurgevičiui Trubeckojui buvo paskirta valdyti pusę Trubčevsko miesto25. 1496 m. likusiems ištikimiems kunigaikščiui A. Hlažynui teko pabėgusio j Maskvą brolio valdos, kunigaikščiui P. Krošynskiui — Odojevskių, jau buvusių Maskvoje žmonės, kunigaikštis S. I. Možaiskis buvo patvirtintas Gomelio ir Starodubo miestams valdyti. Be to, neseniai jis buvo gavęs tokius pat patvirtinimus Černigovui ir Karačevui valdyti. Buvo atlyginta ir Vasilijui Sapiegai, Jono broliui, už valdas, prarastas karo metu26, 1499 m. kunigaikščiui P. Krošynskiui, Mezeckiui vėl buvo atlyginta žala, kai jie neteko savo valdų. Jiems buvo duoti kaimai Smolensko žemėje. Kunigaikščiams Viazemskiams buvo išduotas patvirtinimas valdyti Liubečą, o kunigaikščiui S. I. Možaiskiui vėl buvo duotas patvirtinimas toms pačioms valdoms bei Karačevo ir Chotimlio valsčiams27. Tokia žemių skyrimo už prarastas karo metu valdas praktika buvo taiko-
22 Ochmański J. Historia Litwy. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łodź, 1982. S. 112.
23 Сейм... C. 384.
24 Russocki S. Instytucje-wplywy-kultura. Warunkowe nadania ziemi w procesie centralizacji feudalnych monarchii środkowo- wschodniej Europy późnego średniowiecza. // Przegląd Humanistyczny. 1984. T. XXVIII. N. 1 (toliau - Russocki S. Instytucje...). S. 11.
25 Białowiejska W. Stosunki. Wilno, 1931. Z. 3-4. S. 20.
26 Ten pat. P, 34.
27 Ten pat. P. 52. |
dizainas ir programavimas giriaus