PRABYLA SENOSIOS KERNAVĖS MIESTIEČIAI

Rec.: Gintautas Vėlius. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005. 112 p.

G. Vėliaus monografiją „Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje“ svarstė ir jos leidimui pritarė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto taryba, recenzavo prof. habil. dr. Vytautas Urbanavičius ir prof. dr. Aleksiejus Luchtanas, knygos leidimą rėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, Vilniaus universitetas, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Knygos anotacijoje teigiama, kad ši monografija – „tai daugelio metų archeologinių tyrinėjimų, vienoje pirmųjų Lietuvos sostinių – Kernavėje, rezultatas. Autoriaus kasinėtas Kernavės nekropolis – XIII–XIV a. kapinynas yra ankstyviausias miestietiškos kultūros laidojimo paminklas Lietuvoje“.

Įspūdinga Kernavės archeologinė vietovė 2004 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinės reikšmės kultūrinis kraštovaizdis. Pirmieji gyventojai šioje vietovėje įsikūrė dar IX–VIII tūkstantmetyje pr. Kr. ir čia gyventa iki pat viduramžių. Kernavės suklestėjimas – XIII–XIV a., kada šioje vietoje įrengti net penki piliakalniai (šia prasme – unikalus kompleksas visame Baltijos regione), Pajautos slėnyje, tarp Neries upės ir piliakalnių, išaugo pirklių ir amatininkų miestas. 1279 m. Kernavė minima rašytiniuose šaltiniuose kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda ir buveinė. XIII a. pabaigos rašytiniai šaltiniai mini Kernavės pirklius, kurie prekiavo su Ryga. Taigi Kernavė laikytina vienu iš svarbiausių besiformuojančios valstybės politinių, ekonominių, gal ir religinių centrų, galbūt pirmąja ar viena iš pirmųjų sostinių. Kernavės klestėjimas baigėsi po 1390 m. kryžiuočių antpuolio, kai po gaisro patys pilies gyventojai ir miestiečiai apleido miestą ir pilis. Tolesnė Kernavės raida – tai dabartinio miestelio, įsikūrusio viršutinėje terasoje, istorija.

Sistemingi archeologiniai Kernavės archeologinio rezervato, kuris užima net apie 200 ha plotą, tyrinėjimai pradėti 1979 m ir tęsiasi iki šiol. Visi kompleksą sudarantys elementai: penki piliakalniai, senojo miesto vietos, kapinynas „yra daugiau ar mažiau archeologiškai tyrinėti. Visiškai nekasinėtas liko tik Lizdeikos kalnas...“ (p. 18). Beveik visiškai ištirtas Mindaugo sosto piliakalnis, kasinėta centrinio piliakalnio – Aukuro kalno aikštelė, didžiausio piliakalnio – Pilies kalno dalis, nuo 1986 m. tyrimai vykdomi buvusio miesto – Pajautos slėnio vietoje, neseniai pradėti tyrimai buvusiame viršutiniame mieste. Išskirtinę vietą šiuose darbuose užima viduramžių kapinyno tyrimai, kurie prasidėjo 1993 m. ir truko šešerius metus, buvo atidengtas 1272 kv. m. plotas. Pagoniškos Lietuvos XIII–XIV a. miestiečių kapų Vilniuje, Trakuose, Kaune nesurasta. Šia prasme Kernavės kapinyno tyrimai – unikalūs ne tik atkuriant to meto kernaviškių bendruomenės gyvenseną, bet ir siekiant pažinti pagoniškos Lietuvos miestų raidą. Svarbu ir tai, kad G. Vėliaus monografija „Kernavės