| Vienintelis J. Henas teigia, jog iškeldinimas Latvijoje be incidentų vyko todėl, kad svarbiausią pagalbą iškeldinamiesiems suteikė Savitarpio pagalbos jaunimo grupės (Nachbarschaften Jugendgruppen) ir nacistinio „Judėjimo“ komandos (Mannschaft)50. Spalio 7 dieną (šeštadienį) Latvijos radijas pranešė apie Latvijos vokiečių iškeldinimą. Estijos ir Latvijos oficiozų pranešimai buvo tokie aptakūs, kad daugeliui liko visiškai nesuprantama, kodėl vokiečiai iškeldinami. Vokiečių bendruomenė svarbiausią informaciją gavo per vietinę vokišką spaudą. Spalio 9 dieną „Rigasche Rundschau“ pasirodė vokiečių mažumos prezidento Alfredo Intelmanno ir E. Kriogerio pasirašytas atsišaukimas dėl vokiečių iškeldinimo. J. Henas teigia, jog dvejojantiems vokiečiams šis atsišaukimas nelabai „padėjo“ apsispręsti, bendruomenėje buvo daug asmenų, norėjusių likti šalyje. Todėl spalio 30 dieną A. Intelmannas ir E. Kriogeris pasirašė kur kas griežtesnį atsišaukimą, kuriame buvo įsakyta nesvyruoti dėl iškeldinimo: „Kas šiomis dienomis atsiskirs nuo savo tautos ir liks gimtinėje, tas visiems laikams atsiskirs nuo vokiečių tautos. Pranešame, kad šis sprendimas galios ir jūsų vaikams bei vaikų vaikams. Šis sprendimas nebus keičiamas.“51 Latvijoje nacistinis „Judėjimas“ buvo svarbiausias iškeldinimo vykdytojas. O štai Estijos nacistai iškeldinimo metu veikė silpniau nei Latvijos „Judėjimas“. Tokį Estijos nacistų veiklos įvertinimą G. Pistolkohrsas pateikia remdamasis faktu, jog nė vienas iš Estijos nacistų vadų nepasirašė po oficialiu atsišaukimu dėl iškeldinimo52. Estijos Vokiečių kultūros valdyba, vadovaujama H. Veiso, palaikė glaudžius ryšius su oficialiomis Vokietijos institucijomis, todėl, galima sakyti, dubliavo nacistinių organizacijų veiklą. Tačiau tiek Latvijoje, tiek Estijoje nacistinių organizacijų aktyvas miestuose ir miesteliuose atliko panašius darbus: aiškino kiekvienam bendruomenės nariui, kodėl jis turi išvykti ir kas jo laukia pasilikus šalyje, teikė įvairią informaciją apie iškeldinimą ir sprendė įvairius teisinius formalumus, susijusius su naujų asmens dokumentų išdavimu, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimu ar perdavimu specialioms žinyboms. Iškeldinamiesiems vokiečiams buvo pažadėta visiškai kompensuoti jų paliekamą turtą, taip pat pripažinti visas jų teises profesinėje srityje ir teikti socialines garantijas naujoje vietoje.
Vokiečių iškeldinimas iš Estijos prasidėjo 1939 m. spalio 18 d., kai garlaivis „Utlandshörn“ paliko Taliną, o lapkričio 4 dieną – ir iš Latvijos, Rygos eksporto uoste. Vokietija iškeldinimui atplukdė bananų laivus ir didelius Rytų Azijos garlaivius53. 1939 m. iš Estijos išvyko 18 laivų su 13 tūkst.700 vokiečių. 1939 m. rudenį iš Latvijos iškeldinta apie 50 tūkst. arba 80 proc. vokiečių mažumos54. 1940 m. pakartotinių iškeldinimų metu iš minėtų Baltijos šalių išvyko dar 18 tūkst. vokiečių55. 1939–1940 m. iš Latvijos ir Estijos buvo iškeldinta apie 82 tūkst. vokiečių kilmės asmenų.
Pažymėtina, jog E. Kriogeris, net ir pasibaigus vokiečių iškeldinimui, neliko be darbo. VoMi, įvertinusi jo organizacinius sugebėjimus, paskyrė vadovauti ypatingai tarnybai „VoMi atvykėliams pagelbėti“ (Volksdeutsche Mittelstelle Einwandererberatung), kuri turėjo rūpintis iš-
---
50 Henn von J. Die Umsiedlung der baltischen Deutschen – das letzte Kapitel baltisch-deutscher Geschichte, 1984, S. 125.
51 Ten pat, p. 126.
52 Pistolkohrs G. Min. veik., p. 532.
53 Lenz W. Min.veik., p. 87. (Į Rygą buvo atsiųsti garlaiviai: „Potsdam“, „Steuben“, „Der Deutsche“, „Gniesenau“, „Sierra Cordoba“, „Oceana“, „Brenerhafen“, „Oldenburg“, „Waltraut“. Paskutinis laivas „Sierra Cordoba“, kuriame plaukė daug jaunų vyrų, įstojusių į Vokietijos karines pajėgas, Rygą paliko gruodžio 15 d.)
54 Lenz, W. Min. veik., p. 87.
55 Henn J. Min. veik., p.121. |
dizainas ir programavimas giriaus