mi ir skiria jį Lietuvos valdytoju. Bet Vytautas, atrodo, skirtingai suprato jam skirtos valdžios turinį, ką liudija ir šio turinio išraiška jo titulatūroje. 1393 m. Tverės kunigaikštis prisiekia ištikimybę Vytautui ir vadina jį Welikim kniaziem Witowtom Litowskim i mnohich Russkich zeml Hosudarem.¹³ Tiesa, Tvėrės kunigaikštis taip pat tituluojasi Welikij, tačiau Vytautą jis vadina Svoim hospodinom i diedom. Vadinasi, viršenybė pripažįstama.

1396 m. Vytautas duoda Fiodorui Danilovičiui Astravą ir jai priklausančias apilynkes, tituluodamas My welykij kniaz Witowt.¹⁴ Didžiojo kunigaikščio titulą matome ir Vytauto vokiškai rašytuose aktuose¹⁵. Susirašinėdamas su Ordinu iki Horodlės unijos Vytautą dažniausiai titulavosi Allexander andirs Wytowd von gotis gnaden grosforst czu Litthowen unde czu Rwsen etc.¹⁶ Didysis Magistras Vytautas dažniausiai vadina duce Witoldo,¹⁷ tačiau pasitaiko ir didžiojo kunigaikščio titulas.¹⁸ Kartais titulai būdavo net įspūdingesni. Dovanojimo akte Vilniaus katedrai, išleistame 1395 vasario 2 d., Vytautas tituluojasi Nos Allexandrer alias Vitowdus Dei gracia princeps supremus Lythuane etc.¹⁹ Tačiau pasirašydamas dokumentus kartu su Jogaila, Vytautas išlikdavo santūrus Wladislaus Dei gracia rex Polonie Lithuanieque princeps supremus et heres Russie et cetera et Allexander alias Witowdus eadem gracia dux Lithuanie dominusque Trocensis.²⁰ Jo paties leidžiami aktai įvairiomis kalbomis teigė jį esant didįjį kunigaikštį. Nuo 1411 m. šis titulas ima įsigalėti ir visuose dokumentuose: nuo 1412 m. esama šio titulo. 1411 m. datuojamas ir pirmasis Vytauto ir Jogailos dokumentas, kuriame Vytautas vartoja šį titulą.²¹ O 1412 m. Vytautas vartoja majestotinį antspaudą, kurio legendoje tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu.²² Vadinasi, Vytautas pats tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu, taip į jį kreipiamasi. Tačiau šis titulas vartojamas pagal taisykles. Santykiuose su Lenkija vartojamas Lenkijos karaliaus patvirtintas titulas, o su kitais subjektais – šio pripažinimo nepaisoma. Šie dėsningumai leidžia manyti, kad Vytauto titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu buvo jo politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis. Vytautas kūrė ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulą. Tai, kad ši programa nebuvo iki galo įgyvendinta, karūna nepasiekta, jokiu būdu nepaneigia jos egzistavimo.

Kaip mes galėtume apibendrinti šią trumpą Vytauto titulatūros apžvalgą? Titulatūros gausa patvirtina J. Adamuso teiginį, jog pastaroji dar nebuvo galutinai susiformavusi. Vytauto vyresniškumo akcentavimas buvo visos Vytauto politinės programos dalis. Todėl J. Adamuso teiginys, kad titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu neturėjo politinės manifestacijos atspalvio, netikslus. Kurdamas didžiojo kunigaikščio titulą, Vytautas tuo pat metu kūrė ir didžiąją kunigaikštystę. Tik Vytauto turėta reali valdžia Lietuvoje leido jam išsikovoti ar tiksliau suteikti sau didžiojo kunigaikščio titulą, t. y. remdamasis faktine valdžia, jis galėjo tituluotis, o vėliau ir gauti šio titulo patvirtinimus iš Jogailos. Galutinis Vytauto programos tikslas – karūna, liko neįgyvendintas.

Kaip klostosi reikalai LDK po Vytauto mirties? Koks vaidmuo skiriamas valdžiai ir titului kovojant dėl Vytauto palikimo – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.