Sąmoningumo istorijos prielaida tautinio išsivadavimo kultūrai susiformuoti - tai tautinės sąmonės virsmas tautine savimone - individualia savęs ir aplinkos analize, kuria žmogus išskiria save iš kitų pagal tautiniais vadinamus požymius ir tampa sąmoningas tautos tęstinumo dalykas. Kai tas sąmoningas tęstinumas imamas interpretuoti kaip išsilavinimas ir būsenos po išsilavinimo numatymas, asmuo tampa tautinio išsivadavimo kultūros kūrėju, o drauge, kaip minėtas perspektyvinis istorijos personažas, - šios kultūros objektu. Grįžtant prie pateiktos pasyvumo-aktyvumo distinkcijos, dabar ją reikėtų performuluoti kaip tautiškumo vertės iškėlimo, t. y. įrodinėjimo sau ir kitiems, kad tai, kas, pavyzdžiui, yra vadinama lietuvių tauta ir jos kultūra, yra galima ir prasminga, o antra vertus, - apsisprendimo tautiškumą kurti distinkciją.

Svarbu būtų sukonkretinti bei terminologizuoti tautinio išsivadavimo kultūros alternatyvą, kuri, būdama chronologiškai ankstesnė, nepaisant išsivadavimo imperatyvo iškilimo, tesėjo per visą tautiškumo ginties problemos pabrėžimo periodą, t. y. iki pat trečiojo XX a. dešimtmečio. Labai paranki Vytauto Kavolio pasiūlyta akumuliacijos sąvoka. Taigi priešprieša būtų: tautiškumo akumuliacijos kultūra / tautinio išsivadavimo kultūra. Pirmuoju atveju gelminis kultūrinės pastangos tikslas yra tautos egzistavimo konstatavimas ir legitimavimas savo sąmonės ir pasaulio požiūriu, o antruoju - modernios tautos ideologinių prielaidų artikuliavimas ir skleidimas. (Akumuliacijos sąvokos semantika leistų, tarkim, Daukšos "Postilės" lenkiškąją prakalbą, dėl kurios S. Yla kasė duobę Atgimimo teorijai, įtraukti į tautos ir jos kultūros egzistavimo galimybių argumentacinę seką ne tik tipologiškai, bet ir ilgalaikio, trūkinėjusio proceso požiūriu).

Be abejo, tautinio išsivadavimo kultūrai galima ir būtina priskirti visą sistemą kultūros modernizacijos požymių. Iš jų visų pirma minėtini problemiškumo, daugiaprasmiškumo, individualistinių proveržių toleravimo, tautos metafizikos skleidimo, vidinio konfliktiškumo ir kiti dalykai, kurie, aptariant konkretaus kultūrinio reiškinio pobūdį, būtų svarūs papildomi argumentai.