Visoje istoriografijoje iki pat XIX a. pabaigos nebuvo nei nustatyta XIII a. įvykių seka, nei sukurta Lietuvos valstybės atsiradimo koncepcija, bent minimaliai atitinkanti savo meto mokslo lygį. Dar XIX a. antrojo trečdalio pabaigoje pasirodė A. Engelmanno ir E. Bonnellio chronografinės studijos, suderinusios vokiečių ir rusų šaltinių chronologinius duomenis²⁶. XIX–XX a. sandūroje J. Latkowskis²⁷ ir J. Totoraitis²⁸ Mindaugui skirtomis savo monografijomis sutraukė jo laikų įvykius į darnią ir pagrįsta sistemą. Jas papildė kvalifikuoti M. Hruševskio įvertinimai jo „Ukrainos–Rusijos istorijoje“²⁹ ir specialus straipsnis apie Hipatijaus metraščio chronologiją³⁰. Nuo XX a. pradžios Mindaugo valdymas jau nebėra balta dėmė XIII a. įvykių sekoje. Lenkų istoriografijoje atsirado specialiųjų studijų, skirtų XIII a. Lietuvos problematikai³¹. XX a. trečią dešimtmetį pasirodė kapitalinis S. Zajączkowskio darbas apie XIII a. Žemaitiją³². Tačiau W. Kamienieckio bandymas pateikti Lietuvos valstybės genezę³³ nebuvo vykęs³⁴. F. Papée³⁵ ir H. Paszkiewicziaus³⁶ mėginimai „nukelti“ Lietuvos valstybės atsiradimą į priešmindauginius laikus nerado atgarsio. Tad tokia istoriografijos būklė buvo, kai pasirodė H. Łowmiańskio veikalas apie Lietuvos valstybės genezę. Pradėjęs eiti 1929 m. žurnalas „Annales d’histoire economique et sociale“³⁷, koncentruotai išreiškė prancūzų istoriografijos sugebėjimą sintetiškai suvokti istorijos raidą³⁸. Vokiečių istoriografijos pasiekimus E. Maschkes monografija³⁹ susumavo į naujais metodais pagrįstą baltų užkariavimo koncepciją⁴⁰. Tad H. Łowmiańskio studija šiame fone buvo kokybiškai visiškai naujas darbas, pateikęs milžinišką šaltinių analizę, jos išvadų sintezę ir pasiekęs prancūzų istoriografijos lygį.

H. Łowmiańskis valstybės atsiradimą laikė, kaip rodo pats jo studijos pavadinimas⁴¹, naujos visuomenės struktūros susidarymu, visuomeninių