MOKSLINIS GYVENIMAS

„Kovo 11-oji istorinių tyrimų akiračiuose“: mokslinė konferencija ir mintys po jos

Pati naujausia Lietuvos istorija iki šiol daugiau istorikų dėmesio nesulaukė. Atgimimo, kurio viršūne tapo Kovo 11-oji, istorija – taip pat. Nors ir buvo surengta ne viena konferencija, išleista keletas knygų, iki šiol jo istorijoje dar labai daug baltų dėmių. Netgi susidaro įspūdis, jog už tos žinomų faktų gausos slepiasi tikroji, giluminė Sąjūdžio istorija. Jau vien tai, kad iki šiol taip ir nepaskelbti Sąjūdžio dokumentai, daug ką sako. Pernelyg „karšti“ įvykiai, dalyvių ambicijos, šaltinių neprieinamumas, pačių istorikų nusistatymas – visa tai turbūt neleidžia atsirasti nuodugnesniems šio laikotarpio tyrinėjimams. Pažymėtina, jog bemaž visi renginiai ir leidiniai, skirti šiai temai – proginiai. O tokiais atvejais priimta kiek „papudruoti“ „jubiliatą“ ar bent jau neminėti nemalonių faktų. Tada dažnai kalbama paviršutinišku giriančiai pataikūnišku tonu, ir tai suprantama. Be to, Atgimimo istorija vis dar nagrinėjama tik kaip politinė istorija, beveik netiriant ekonominės, socialinės, kultūrinės to laikotarpio situacijos. O čia dar laukia šių sričių būklės sovietmečiu tyrimai, be kurių sunku kalbėti ir apie Atgimimą. Visa tai stabdo tyrimus. Tai matėsi ir Mokslų akademijoje 2005 m. kovo 9 d. vykusioje mokslinėje konferencijoje „Kovo 11-oji istorinių tyrimų akiračiuose“. Ją organizavo Lietuvos Respublikos Seimas, Mokslų akademija bei Vilniaus universitetas, kurio atstovai  ir sudarė didumą konferencijos pranešėjų.

I. Konferencijos apžvalga

Po sveikinimo žodžių, kuriuos tarė Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas bei Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka, įžangos žodžiu darbinę konferencijos dalį atidarė Vytautas Landsbergis. Jis pradėjo pastebėjimu, kad Sąjūdžio laikais salė buvusi pilnesnė. Konferencijos pradžioje joje buvo daugiau kaip 100 žmonių, pabaigoje neliko nė pusės tiek. Turbūt tai nerodo didelio žmonių susidomėjimo Sąjūdžio istorija, o gal ir prastą renginio reklamą (nebuvo net Antano Terlecko).

Landsbergis aptarė Kovo 11-osios istoriją ir reikšmę. Jis akcentavo šio įvykio svarbą parodydamas pasaulio reakciją į jį. Ypač svarbi negatyvi Sovietų Sąjungos reakcija. Aišku, galima diskutuoti su teiginiu, jog nepriklausomybės pripažinimą parodo sausio 13-osios agresija, nes savo dalies niekas nemuša – represijos prieš savo piliečius Sovietų Sąjungoje nebuvo toks jau retas reiškinys net ir postalininiais laikais. Užtenka prisiminti jau prasidėjus pertvarkai įvykusias žudynes Tbilisyje. Pranešėjas itin akcentavo SSRS teisinį „neraštingumą“, dėl kurio ji tarsi „pripažino“ Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. sausio 10 d. SSRS ultimatumas Lietuvai, reikalavęs vėl pripažinti SSRS konstitucijos galiojimą, kartu pripažino,