Mūsų norimas aptarti pulk. K. Škirpos pasiūlymas, o galbūt ir Lietuvos–Vokietijos nesutarimų dėl Klaipėdos sureguliavimo planas buvo pateiktas 1930 m. spalio 15 d. pokalbio su Vokietijos kariuomenės štabo plk. ltn. Bredovu metu. Norint išsklaidyti abiejų valstybių savitarpio nepasitikėjimą, plk. K. Škirpa siūlė, kad Vokietija duotų formalų pažadą bei laiduotų remti Nepriklausomą Lietuvą tose sienose, kurias Lietuva nustatė 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi dėl Vilniaus, o be to, didžiosios Lietuvos kaimynės Vokietija ir Rusija, suinteresuotos Nepriklausomos Lietuvos buvimu, dalyvaujant Lietuvai, pasirašytų atitinkamą protokolą, kuriuo pasižadėtų remti Lietuvą kovoje dėl Vilniaus ir garantuotų jos nepriklausomybę3. Nepasitikėjimo tarp Lietuvos ir Vokietijos priežastis kaip tik ir buvo Klaipėdos krašto reikalai. Būtent nuo 1930 m. Vokietija nepaprastai ėmė kištis į Klaipėdos reikalus. Vokietijos užsienio politika pakrypo atviros Versalio sutarties revizijos keliu.4 1930 m. vasarą Vokietijos spauda pradėjo priešišką kampaniją prieš Lietuvos vyriausybės vykdomą politiką Klaipėdos krašte, Lietuvos vyriausybės veiksmus įvardydama kaip Klaipėdos krašto autonomijos nuostatų nepaisymą. Klaipėdos krašto seimelio partijų daugumos atstovai 1930 m. rugpjūčio 28 d. parašė ilgą raštą Tautų Sąjungos Tarybos nariams. Jame išdėstė savo skundus dėl Lietuvos vyriausybės vykdomos politikos. Tame rašte buvo nepalankiai kalbama apie M. Reizgio paskyrimą Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku ir apie krašto gubernatoriaus A. Merkio kai kuriuos potvarkius bei aktus, ypač prieš jo veto teisės naudojimą atmetant seimelyje priimtus įstatymus. Ta proga Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Kurtijus savo ruožtu parašė raštą Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui, prašydamas įrašyti klaipėdiečių peticiją į Tautų Sąjungos Tarybos posėdžių dienotvarkę. Taigi Vokietijos užsienio reikalų ministrui tiesiogiai tarpininkaujant klaipėdiečių skundas turėjo būti svarstomas Tautų Sąjungos rudens sesijoje. Šį kartą visgi klaipėdiečių skundas Tautų Sąjungos posėdžiuose nebuvo svarstytas. Dar prieš Tautų Sąjungos rudens sesiją Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Kurtijus ir tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, kuris pažadėjo išpildyti Vokietijos pageidavimus dėl minėto klaipėdiečių skundo, susitarė tarpusavyje be Tautų Sąjungos pagalbos.

Pateiktas plk. ltn. Bredovui plk. K. Škirpos pasiūlymas buvo pateiktas abiems jiems pasikeitus nuomonėmis dėl minėto klaipėdiečių skundo atsiradimo Tautų Sąjungoje Vokietijos vyriausybei tiesiogiai talkininkaujant. Nors pateiktame K. Škirpos pasiūlyme Klaipėdos kraštas nefigūruoja, mes vis dėlto išdrįsome jį įvardyti kaip Lietuvos–Vokietijos nesutarimų dėl Klaipėdos sureguliavimo planą. Tai, mūsų nuomone, leidžia padaryti Lietuvos vadovybės tuo metu buvusi pagrindinė užsienio politikos linija, vadovaujantis aksioma, kad mūsų priešų priešai yra mūsų draugai. Kitaip tariant, Vokietija ir Rusija yra Lietuvos atrama bei sąjungininkai prieš Lenkiją, su kuria Lietuva neturėjo diplomatinių santykių, griežtai laikydamasi savo nuomonės, kad, kol Lenkija nesugrąžins okupuoto Vilniaus, tokių santykių ir negali būti. Tokiai Lietuvos griežtai nuostatai santykių su Lenkija atžvilgiu, atrodo, tuo metu pritarė ir Vokietija. Štai per