XIII a. vidutyje popiežiai nugalėjo Vokietijos imperatorius, XIII — XIV a. sandūroje patys Romos pontifikai pasirodė bejėgiai prieš tautinę Prancūzijos monarchiją. XIII a. nusinešė į praeitį kryžiaus karus ir universaliųjų idėjų hegemoniją žmonių protams. Visuotinė Bažnyčia ir pasaulio riterių bendrija turėjo užleisti vietą atskirų šalių luomams ir šių luomu teisių garantui — valstybės organizacijai. Karaliai tapo tikraisiais Dievo vietininkais žemėje. XIV a. monarchija Vakaruose ir jos pakaitalas ar imitacija Rytuose iškyla kaip visuotinis istorinis reiškinys.
Tai buvo skausmingas u prieštaringas procesas. Toliausiai pažengusios Prancūzijos ir Anglijos karalystės susikibo mirtiname 100 metų karo glėbyje ir tik Joana d'Ark išgelbėjo, ko gero, labiau Angliją negu Prancūziją nuo abiems šalims pražūtingų dinastinių ryšių. Vakaruose šie ryšiai jau tapo istorijos stabdžiu. 100 metų karo likimo drugys Prancūzijos apanažų ir Anglijos rožių karo pavidalu, dinastinių pretenzijų svorio centrui persikėlus iš išorės į vidų, krėtė abi šalis vos ne iki pat XV a. pabaigos. Rytuose išoriniai dinastijų interesai rado puikią dirvą nebrandžioje luominėje, ar tiksliau pusiauluominėje, visuomenėje. Dinastiniai ryšiai virto savotišku istorijos varikliu, nes luominės monarchijos imitacija negalėjo jiems pastoti kelio. XIV a. tapo Anžujiečių, Liuksemburgų ir Danijos karališkosios dinastijų stulbinančios politinės karjeros liudininku. Šios dinastijos Vengrijoje, Čekijoje ir Danijoje susirado sau atramos taškus, kuriais remdamosios sukūrė konglomeratinius politinius darinius, sutrukdžiusius ne vienos tautos istorinę raidą.
Galima išskirti bent jau du tokio trukdymo atvejus: pirmuoju kentėjo kaimyninės šalys, patekusios į šių dinastijų įtaką. Taip atsitiko Švedijai ir Norvegijai, susidūrusioms su Danijos hegemonija Kalmaro sąjungoje, Lenkijai, Vengrijos valdovui paveldėjus jos sostą. Antru atveju dinastijos interesai trikdė paties centro tautinę raidą. Ryškiausiai pasireiškė Liuksemburgai, išplėtę Čekijos ekonominius ir kultūrinius ryšius, suintensyvinę šalies raidą, bet labai paaštrinę tautinius ir socialinius prieštaravimus, sukėlusius husitų revoliuciją. Liuksemburgų atėjimas į sostą Vengrijai reiškė atsisakymą nuo Liudviko Didžiojo tautinio hegemonizmo, tapimą eiliniu jų dinastinės politikos vykdytoju.
Visos šios dinastijos iš toliau pažengusių šalių ėjo valdyti atsilikusias valstybes. Dar labiau atsilikusios šalys, patekdavusios į tokių dinastinių centrų įtaką, kentėjo dvigubai. Toks vaidmuo teko Liudviko Anžujiečio valdomai Lenkijai. Jos laimei, ši dinastija užgeso, ir pačiai Vengrijai kilo rimtų politinių problemų. Tačiau Vengrijos politinio faktoriaus pasitraukimas nereiškė, kad Lenkija išsivadavo iš autsaiderio padėties. Pasikeitė tik grėsmės variantas. Nuolaidos germanizuotai Liuksemburgų Čekijai ir Vokiečių ordinui, padarytos dėl ekspansijos į |
dizainas ir programavimas giriaus