| projektą. Pasirodžius policijai, jis padėjo popierius į šalį, šovė iš pistoleto... į orą, o paskui ramiausiai pasidavė. Tai buvo vienintelis šūvis žūvant Latvijos demokratijai. Estijoje neiššauta iš viso, net tuščiai. Ypač pasyviai, lojaliai perversmininkams pasielgė tuometinis (trečiasis) Latvijos prezidentas Albertas Kviesis. Apie perversmą jis iš anksto, atrodo, nebuvo informuotas. Perversmo naktį, 2 val., jam apie tai pranešė pats perversmo vadovas K. Ulmanis, tam ir atvykęs pas prezidentą, kuris tuomet kartu su ankstesniu prezidentu Gustavu Zemgaliu lošė kortomis. Pagal Konstituciją prezidentas iš paskutiniųjų turėjo ginti demokratiją, be to, dar buvo Vyriausiasis kariuomenės vadas, tad privalėjo likviduoti pučą, tačiau kuo ramiausiai, be mažiausio protesto, sutiko su perversmu ir liko prezidentu iki kadencijos pabaigos – 1936 m. balandžio 11 d. Tiesa, jis buvo valstybės vadovas tik formaliai, o faktiškai valdė K. Ulmanis, kuris, pasibaigus A. Kviesio kadencijai, ir formaliai perėmė prezidento pareigas. Baigęs kadenciją, A. Kviesis gavo 60% prezidento algos dydžio pensiją (apie 1200 latų) ir dar įsigudrino tapti popieriaus fabriko direktoriumi, ir ėmė 2000 latų mėnesinę algą. Per Antrąjį pasaulinį karą A. Kviesis tapo kolaborantu – tarnavo hitlerininkų oficialiose valdžios struktūrose35.
Taigi Latvijos prezidentas neparodė net tokio pasipriešinimo kaip Kazys Grinius.
Trijų šalių perversmininkų idėjos turėjo panašumų. Peikta demokratinė tvarka, abejota, ar sukurtas jos modelis atitinka tuometinę situaciją, susiklosčiusią Baltijos šalyse, smerktos partinės rietenos, akcentuoti išorės ir vidaus pavojai, reikalauta tautos vienybės. Pati autoritarizmo ideologija formavosi jau po perversmų. Nacionalistiniai šūkiai, tokie kaip „Latvija latviams“, daugiau skalambyti Latvijoje, analogiškų šūkių Estijoje ir Lietuvoje buvo girdėti rečiau. Kitą vertus, Latvijoje taip pat radosi ir ryškesnių tarptautinio solidarumo pavyzdžių. Vokiečių tautinei mažumai sykį net buvo pavesta suformuoti vyriausybę, vokiečių mažumos veikėjas Paulius Schiemannas puoselėjo Baltijos vienybės idėją, ragino sukurti glaudžią Estijos ir Latvijos sąjungą36. Įsisiautėjus Vokietijoje žydų persekiojimui, Latvija, prieš tai protestuodama, valstybiniu mastu, organizuotai 1933 m. pradėjo boikotuoti Vokietijos prekes37. Aišku, ilgai tai negalėjo trukti, nes keršydama Vokietija griebėsi represijų, smarkiai apribojo importą iš Latvijos.
Valdžių sąrangos posvyris ir suomiškoji alternatyva
Bendriausia Baltijos šalių perversmus lengvinusi aplinkybė, manytume, glūdi jų demokratinės sistemos, susiformavusios po Pirmojo pasaulinio karo, gelmėse. Anot Normano Davieso, „demokratinė revoliucija“ Europoje tuomet tebuvo „miražas“38. Kitas žymus to laikotarpio specialistas Alanas Tayloras yra pasakęs, kad demokratijos pergalė Europoje po Pirmojo pasaulinio karo pasirodė tik kaip „apgaulinga prošvaistė“39. Galbūt visose Baltijos šalyse buvo pasirinkta ne visai joms geriausiai tinkanti, ne visai paranki, radikaliai demokratinė valdžių sąrangos konstrukcija, kurioje, taikant valdžių padalijimo principą, nebuvo kaip reikiant subalansuotos jų galios. Trumpai sakant, buvo sureikšminti parlamentų įgaliojimai kitų valdžių nenaudai. Kaip pas mus įprasta teigti, įsigalėjo seimokratija, o Latvijoje sakoma, kad ją valdė šimtas karalių, t. y. šimtas parlamento narių. Pa-
---
35 Trejis R. Prezidenti Latvijas valsts un ministru prezidenti (1918–1940). Rīga, 2004, p. 54–55.
36 Rauch Georg von. Geschichte der baltischen Staaten. München, 1977, S. 107.
37 Socialdemokrats. 1933, liepos 9.
38 Davies N. Europa istorija, p. 940.
39 Taylor A. J. P. Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945. Vilnius, 1994, p. 79. |
dizainas ir programavimas giriaus