Išskyrus holokaustą, ši okupacija panaši į Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos okupacinį režimą Lietuvoje, kai šalis buvo tiesiog išnaudojama su vokišku pedantiškumo kaip karo grobis. Štai kaip J. Brazaitis apibūdina nacių tikslus: „Vokiečiai pirmiausia turėjo norą naudotis […] Vokietijos karo reikalam, o dar labiau savo individualiem reikalam“17. Tik stebėtinas skirtumas – nacių išnaudojimas atrodo esąs ne toks efektyvus, o valdžia – silpnesnė nei kaizerinės okupacijos laikais. Vokiečiams net nepavyko pasiekti tokio svarbaus ekonominio išnaudojimo efektyvumo (ypač kaime). Štai vienam kaimiečiui sovietai – „ne prūsai, kad va, kaip pernai [1943 – V. K.], prirašėm po du nulius kvituose, tai ne tik kad buvo pyliava išpilta, bet dar ir premiją gavau…“18 Visuomeninio gyvenimo fasadas buvo nacistinis, o už jo virė pilnakraujis (ar bent jau panašus į tokį) tautinis gyvenimas. Net susisiekimas efektyviau ribotas kaizerinės okupacijos metais. Tuomet Lietuvos Taryba buvo gana efektyviai izoliuota nuo krašto, o nacių laikais Bronys Raila, palaikantis ryšius su pogrindžiu, turėjo pagal pareigybes priklausiusį leidimą keliauti po Lietuvą, todėl galėjo „susitikti ir pasikalbėti, su kuo norėjai ir reikėjo, pasiinformuoti, kas ir kaip dedasi salonuose ir rūsiuose, viešojoje politikoje ir lietuviškame pogrindyje“19.

Sumažėjusį visuomenės suvaržymo efektyvumą galima paaiškinti Lietuvos visuomenės pokyčiu – sėslius valstiečius lengviau kontroliuoti nei judrius miestiečius, todėl pakinta ir krašto valdymas.

Lietuvių dalyvavimas oficialiose institucijose silpnino net nacių saugumo represijas. Pogrindininkai iš Saugumo departamento šaltinių sužinojo apie numatomus inteligentų areštus 1943 m. kovą ir buvo galimas aukas perspėję20.

Toks nacių valdžios silpnumas Lietuvoje, ypač palyginti su nesena sovietų okupacija, sukėlė B. Railai įspūdį, kad „Rusijos bolševikai kartais turėjo daugiau fantazijos ir išradingumo už Vokietijos hitlerininkus“21.

Toks nacių valdžios silpnumas buvo palankiausias kultūrai. O ir patys naciai, bent jau laikinai, beveik nesirūpino „nekultūringų“ tautų kultūromis. Štai vokiečių administracijos pareigūnas leido veikti gimnazijai: „Steikite, bet po karo lietuviams užteks ir amatų mokyklų“22. Kultūrinės germanizacijos bandymai buvo gana paviršutiniški. Kaune buvo sukurtas „kultūrinio suartėjimo lietuvių vokiečių ratelis“23. Jis rengė bendros muzikos koncertus, kur šalia vokiečių klasikų (J. S. Bacho, L. van Beethoveno) buvo atliekami ir lietuvių kūriniai. Atrodo, kad tokie renginiai labiau padėjo ne germanizacijai, o lietuvių kultūros propagandai. Panašios institucinės rezistencijos pavyzdžiu gali būti ir ideologiniais tikslais įsteigtas Studijų biuras, turėjęs tirti bolševikų nusikaltimus Lietuvoje. Slapta jis stebėjo ir nacių veiklą, palaikė ryšius su antinaciniu pogrindžiu24.

____________________________________

17 J. Brazaitis, p. 101.

18 J. Daumantas. Partizanai. Fotografuotinis leidimas. Vilnius, 1990, p. 17–18.

19 B. Raila. Dialogas su lietuviais. Akimirksnių kronikos. Boston, 1970, t. 2, p. 70.

20 P. Žičkus. „Užmirškite apie bet kokią nepriklausomybę“ // Laisvės besiekiant…, p. 23.

21 B. Raila, p. 66.

22 K. Makariūnas. Mokslo vertės suvokimas kaip tautos istorinio patyrimo pasekmė // I. Tautinio tapatumo ir tautinės kultūros problemos. II. Lietuviai ir lituanistika už Lietuvos ribų XX a. Vilnius, 2001, p. 37.

23 Kronika // Varpai. 1943, p. 324.