Šeštasis lenkų istorikų suvažiavimas, įvykęs 1935 m. Vilniuje, buvo skirtas specialiems unijos tyrimams susumuoti³57. Rišardas Menickis apžvelgė lenkų istorikų darbus. Jis manė, kad XVII a. buvo Lenkijos ir Lietuvos „susiliejimo“ (zlania) amžius ir kad buvo viena bendra Respublika. Tą patį teigė ir Vladislovas Konopčinskis, aptaręs XVIII a. įvykius. Jis pareiškė: „Nėra Lietuvos istorinio individualumo problemų“. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jis vadino „lietuvių–baltarusių kraštu“. Valstybinis Respublikos dualizmas išlikęs tik tradicijose arba „vienetų ambicijose“ (pokrywa sobą ambicję jednostek). Jis patarė ateities istorikams nebeieškoti Lietuvos valstybingumo požymių XVII–XVIII a. Jis siūlė surasti kitą tematiką – miestų ir miestelių istoriją. Apskritai XVII ir XVIII a. nebegali duoti tokios temos kaip Lietuvos sukrikščioninimas. Bet istorikai nepakluso VI lenkų istoriko suvažiavimo rekomendacijoms ir toliau analizavo uniją, taip pat XVII ir XVIII a. istoriją.

Įžymus lenkų teisės ir valstybės istorikas Juliušas Bardachas⁵⁸ ėmė tirti visą unijos istoriją. Jis išskyrė tris pagrindinius jos etapus: 1385 m. Krėvą, 1569 m. Liubliną ir 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją bei 1791 m. spalio 20 d. „Abipusį įsipareigojimą“. Autorius manė, kad Krėvos sutartį lėmė lietuvių pagonybė, buvusi pretekstu Ordino prievartai, Lietuvos akulturizacija arba nutolimas nuo Europos kultūros centrų, patrimoninės Lietuvos valstybės pastangos įeiti į luominės valstybės institucijas. Krėvos akte buvę vien Lietuvos įsipariegojimai rodą, jog tuo aktu buvo suinteresuota Lietuvos pusė. J. Bardachas pasisakė už tezę dėl Lietuvos inkorporacijos. Jogaila, anot jo, siekęs sujungti (połączyc) abi valstybes į vieną. Autorius toliau plėtojo Antonovičiaus ir Kutšebos patrimoninę teoriją. Ją teigė V. Semkovičius (1899) ir J. Adamus (1938)⁵⁹.

Anot J. Bardacho, Vengrijos karalienė Elzbieta priėmė Jogailą kaip sūnų – „suscipiat... in filium“ ir atidavė jam savo dukterį Jadvygą. Teisiniu požiūriu priėmimas kaip sūnaus reiškė adopciją. Lietuviškas paprotys padėjęs Jogailai tarpvalstybinėje sutartyje. Jogaila, eidamas į užkurius, dovanojo „wiano“ savo patrimoniją, t. y. Lietuvos valstybę. Jis veikė visų savo brolių – Gediminaičių – vardu. Lietuva tuomet buvusi viešpataujančios dinastijos patrimoninė valstybė, o Lenkija jau turėjusi išsikristalizavusią luominę valstybinę organizaciją. Lietuvos bajorai, anot J. Bardacho, nedalyvavo Krėvos sutartyje. J. Bardachas nesako, kad Lenkija sukūrė Lietuvoje bajorų – šlėktos luomą ir luominę valstybę, bet recepcijos iš Lenkijos paspartino (przyspieszyli) luominės organizacijos kūrimą. Inkorporacija (wcielenie) buvusi trumpalaikė ir visai nebuvo realizuota. Tai buvo tik epizodas (iki 1398 m.!). Ji nutrūko, kai pasirodė savarankiška Vytauto ir Lietuvos bajorų politika. Unija tapo jau ne vien dinastijos reikalas. Nors 1413 m. Lietuvos inkorporacija buvo skelbiama ir bajorams pritariant, bet toliau vis labiau ryškėjo Lietuvos ponų savarankiškumas, neatsižvelgiant į 1385 ir 1413 m. aktus. Pusę šimtmečio (iki XV a. vidurio) telikusi personalinė unija. Lenkija turėjusi pasitenkinti Haličo ir Podolės žemėmis, o daugiau teritorijų, kurių