Probleminiai istoriografijos klausimai padeda mums įsisąmoninti, jog istoriografijos istorijos tyrimo siekiamybė nėra paskiras istorikas ar profesinė grupė bei pastarųjų tam tikro laiko įdirbio ar idėjų sumavimas. Į jos tyrimo akiratį turi patekti dar ir tokie dėmenys kaip valdžia, visuomenė, mokslo politika, tarpdisciplininiai ryšiai, diskursų sklaidos ypatumai ir pan. Tai sąlygoja platesnę istoriografijos istorijos sampratą², kurios svarbą mes ir norime išryškinti šiame pranešime. Šioje sampratoje istoriografijos istorijai tenka užsiimti tarpdisciplininių ir kompleksinių prieigų paieškomis, savo diskusijos partneriais paverčiant istoriografijos teoriją, idėjų istoriją, diskursų tyrinėjimus, mokslo sociologiją, politinės ir visuomeninės minties istoriją.

Būtų pernelyg paprasta istoriografijos istorijos aktualumą pagrįsti tradiciškai, t. y. – „baltų dėmių“ naikinimo strategija. Tiek Vakaruose, tiek Rytuose egzistuoja specialūs istoriografijos istorijos tyrimo padaliniai, solidžios tęstinių leidinių ir žurnalų serijos, o Lietuvoje turime keletą universitetinių kursų³, vos vieną kitą šiai problematikai skirtą leidinį⁴ ir keletą disertacijų⁵ bei studijų⁶. Ši aplinkybė tarytum leistų formuluoti prielaidą, kad tai, kas yra kitur, turi teisę egzistuoti ir čia, kaip daugybė kitų panašių dalykų. Vis dėlto akivaizdu, kad toks disciplinos svarbą pagrindžiantis argumentas mūsų svarstymo lauke jau yra nebepakankamas, ypač bandant operuoti ne tik istorijos mokslo žinių kaupimo, bet ir jų konteksto, prieštaros, revizijų, poveikio visuomenei klausimais. Kita vertus, ši istoriografijos tyrimų pagrindimo strategija apeina klausimą – „kam viso to reikia?“.

Bandymų konceptualizuoti istoriografijos istoriją, nubrėžti jos raidos perspektyvas ir kartu – kritiškai apmąstyti tradiciją, kaip minėjo-

___

1 Siūlome kelis pavyzdžius: 1. Kokie socialiniai-ideologiniai ir akademiniai-metodologiniai procesai nulemia tam tikrų istoriografijos mokyklų ar krypčių genezę? 2. Kokius tarpukario Lietuvos Respublikos mokslo strategijos simptomus rodo faktas, jog iš poros šimtų tarpukario Lietuvoje gavusių istoriko išsilavinimą asmenų vos keletas galėjo atsidėti mokslo darbui? 3. Kokia mokslų struktūros samprata leido LTSR Mokslų akademijos prezidentui J. Matuliui 1960-aisiais „Lietuvos TSR istorijos“ I ir II tomus pastatyti į vieną gretą su leidiniais „Lietuvos TSR paukščiai“, „Lietuvos TSR flora“, „Lietuvos TSR durpynų kadastras“... Čia istorikams tenka mokslinės ir praktinės medžiagos rinkimo darbo grupės vaidmuo. Kokie to padariniai Lietuvos istoriografijos tradicijai? (Žr.: Respublikinės koordinacijos tarybos pirmininko, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Prezidento J. Matulio pranešimą Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetui ir LTSR Ministrų Tarybai „Apie mokslinio darbo padėtį respublikoje ir apie kai kurias priemones jam pagerinti bei išplėsti“. (Lietuvos mokslų akademijos archyvas (toliau – LMAA). F. 1, ap. 2, b. 666, l. 14). 4. Ką apie lietuviškosios istoriografijos diskurso ypatybes gali pasakyti faktas, jog per visą XX amžių pas mus neišsikristalizavo vienas esmingiausių mokslinės polemikos dėmenų – recenzinio straipsnio žanras? 5. Kaip lietuviškoji istoriografinė tradicija savo siužetais atliepė ir atliepia visuomenės poreikius bei istorinės sąmonės transformacijas?

2 Išsamiausiai platesnė istoriografijos samprata pristatyta klasika tapusiame prof. Zenono Norkaus istoriniame įvade. Žr.: Norkus Z. Istorika: istorinis įvadas. Vilnius, 1996, p. 29–42.

3 Istoriografiniai kursai Lietuvoje susiformavusiose istorijos studijų programose užima kuklią padėtį.

4 Pavyzdžiui: Istoriografija ir atvira visuomenė. Vilnius, 1998; Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius, 1999.

5 Šabajevaitė L. Istorijos mokslo vystymasis Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919–1939 m. Vilnius, 1986; Lasinskas P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais. Kaunas, 2000. Šioje vietoje dar reikėtų paminėti Virgilijaus Krapausko daktaro disertaciją „Nationalism and Historiography: The Case of Nineteenth – Century Lituanian Historicism“, 2000 metais monografija išleistą JAV. Deja, šis tekstas dar nefunkcionuoja mūsų apyvartoje.

6 Pavyzdžiui: Ivinskis Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar // Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos suvažiavimo darbai. T. III. 1939, p. 320–341; Jonynas I. Lietuvos istoriografija // Istorijos baruose. Vilnius, 1984, p. 99–189; Šidlauskas A. Istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmojoje pusėje. Vilnius, 1986.