niaus ir Lydos vyskupijos centru. 1923 m. sausio 17 d. pranešime Vilniaus stačiatikių dvasinei konsistorijai Vilniaus ir Trakų dekanas šventikas Vasilijus Beliajevas nurodė 1922 m. Vilniuje buvus dešimt stačiatikių cerkvių (Skaisčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra (Пречистенский собор), Šv. Mikalojaus, Dievo Motinos Apreiškimo (Знаменская),
Šv. Konstantino ir Mykolo (Romanovų), Naujininkų Šv. Aleksandro Neviškio, kapinių
šv. Eufrosinijos, Šnipiškių Šv. Arkangelo Mykolo, Šv. Paraskevijos (Пятницкая), šv. Kotrynos, Antakalnio šv. Vladimiro8), tačiau pamaldos vyko tik septyniose. Minėto šventiko teigimu, Vilniuje gyveno apie 8000 stačiatikių9. 1929 m. Vilniaus ir Trakų laikinojo dekano Levo Savickio minimi duomenys panašūs: Vilniuje veikė
penkios etatinės ir dvi filijinės cerkvės, parapijiečių skaičius siekė apie 8000 žmonių10.
Dalies Rytų Lietuvos stačiatikių nepasitenkinimą sukėlė ne tiek minėtas integracijos į Lenkijos stačiatikių bažnyčią faktas, kiek pastarosios autokefalijos siekis bei santykių su Konstantinopolio patriarchatu užmezgimas, ignoruojant neigiamą šiuo požiūriu Maskvos patriarchato poziciją ir neužsitikrinus paramos. Tai tapo pirmąja svarbia priežastimi atsirasti Rytų Lietuvoje parapijai, pavaldžiai ne Varšuvos ir visos Lenkijos metropolitui, o Maskvos patriarchui. Autokefalijos idėja ir jos įgyvendinimo būdas neišvengiamai sukėlė Lenkijos stačiatikių vyskupų nesutarimus.
Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupas Eleuterijus buvo Maskvos patriarchato šalininkas ir nesutaikomas Lenkijos stačiatikių bažnyčios autokefalijos priešininkas. Jo ir Lenkijos vyriausybės remiamo metropolito Georgijaus (Jaruševskio) konfrontacija nutrūko 1922 m. rugsėjo 6 d. Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodui nutarus pašalinti Eleuterijų iš Vilniaus stačiatikių katedros. Nuo 1922 m. rugsėjo 7 d. iki 1923 m. sausio 8 d. Vilniaus katedros valdytojo pareigas laikinai ėjo metropolitas Georgijus, 1923 m. sausio 10 d. jas perėmė Lucko vyskupas Aleksijus (Gromadskis)11. 1923 m. gegužės 2 d. Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodo nutarimu į Vilnių buvo paskirtas Varšuvai lojalus arkivyskupas Teodosijus (Feodosjevas). Jam suteiktas Vilniaus ir Lydos arkivyskupo titulas eliminuojant žodį „Lietuvos“12. Dalies stačiatikių šventikų ir bendruomenės narių nepasitenkinimo priežastimi tapo Lenkijos stačiatikių bažnyčios sinodo įsakas nuo 1922 m. rugsėjo neminėti pamaldose arkivyskupo Eleuterijaus vardo, o jį pakeisti Lenkijos stačiatikių hierarchų vardais. Gana drastiškas arkivyskupo problemos sprendimas inspiravo Vilniaus stačiatikių bendruomenės narių pasiskirstymą (nepaisant proporcingumo) į nušalintojo Eleuterijaus ir paskirtojo Teodosijaus šalininkus ir tapo dar viena priežastimi atsirasti promaskvietiškai Šv. Kotrynos parapijai.
Prieštaringai buvo vertinami Lenkijos stačiatikių bažnyčios įvykdyti administraciniai pakeitimai ir kalendoriaus reforma, kurių pagrindinis tikslas buvo pajungti Rytų Lietuvos stačiatikius Varšuvos dvasiniam centrui. 1923 m. administracinėje srityje vietoj LSVT įkurta Vil
___
8 1922 m. Šv. Vladimiro cerkvė faktiškai buvo jau atimta iš Stačiatikių bažnyčios ir perduota Lenkijos kariuomenės poreikiams.
9 1923 m. sausio 17 d. Vilniaus ir Trakų dekano V. Beliajevo pranešimas Nr. 64 Vilniaus stačiatikių dvasinei konsistorijai (toliau – VSDK) // Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA). F. 605, ap. 11, b. 6, l. 7–9.
10 1929 m. vasario 24 d. Vilniaus ir Trakų laikinojo dekano L. Savickio 1928 m. ataskaita // Ibid, b. 108, l. 35–37.
11 1922 m. spalio 30 d. Lenkijos tikybų reikalų ir švietimo ministerijos pranešimas Nr. 9109 Vilniaus šv. Trejybės vienuolyno archimandritui Antonijui // Ibid, b. 2, l. 23; 1923 m. vasario 20 d. Lenkijos tikybų reikalų ir švietimo ministerijos pranešimas Nr. 1384 VSDK // Ibid, b. 3, l. 4.
12 1923 m. gegužės 2 d. Lenkijos stačiatikių bažnyčios (toliau – LSB) sinodo nutarimas Nr. 153 laikinajam Vilniaus vyskupui Aleksijui // Ibid, b. 24, l. 39. |
dizainas ir programavimas giriaus