prasme) tebevartoja prancūzų „Annalų" mokykla⁶². Tačiau atkreipkime dėmesį - atsisakyta ne tik globalinių, bet netgi šalies istorijos ar netgi epochos sintezių. Prieita prie siaurų (chronologiškai ir geografiškai) istorinių frag­mentų, kur bandoma "susintezuoti" įvairiausius istorinio proceso lygmenis nuo ūkio iki mentaliteto, dažniausiai vadinamosios kasdienybės istorijos pavidalu. Tačiau juk tas pats J. Kocka šią kasdienybės istoriją yra pavadinęs "neoistorizmu"⁶³. Galėtume sakyti, kad tokia metodologinė sintezės kritika yra per ankstyva Lietuvos istoriografi­jai. Juk iki šiol neturime integralios procesų ir struktūrų istorijos, vienintelė ta linkme sukanti yra tik J. Ochmanskio "Lietuvos istorija". Mūsų sintezės buvo "marksistinės-lenininės", tiksliau, istoristinės su ekonomine periodiza­cija. Eklektikos būta daug, periodizacija nesvarstyta. Tačiau dar daugiau eklektikos atsirado bėgant nuo marksiz­mo. Atsiverskime naujausią "Lietuvos istoriją" - Adomas Butrimas atranda Lietuvos istorijoje "ankstyvuosius vi­duramžius" (pradžia Va.!), "viduramžius", po to "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą" (1430-1569), o dar vėliau "bajorų viešpatavimo laikus". Kultūrinės, arba civilizacijos, epochos (bent jau jos sunkiai surandamos Lietuvos istorijoje), valstybingumo ir politinės santvarkos epochos - viskas vienoje mišrainėje. Be to, visų tekstų komponavimas ir idėjos nerodo, kad autorius minėtas sąvokas laikytų "aptariamų laikotarpių kvintesencijomis", jos tik "užkabinamos" ant įvykių aprašymų. Knyga graži, su paveikslėliais, koncepcijos nėra. Akivaizdžiausias "žirklių ir klijų" (tik jau karpant nebe šaltinius, o istoriografiją) pavyzdys.

Taigi tiek, kiek istoriografijoje negalim atsisakyti indukcijos ir sintezės, Z. Ivinskio formuluotos Lietuvos is­torijos programos poreikis tebėra aktualus. Dar svarbesnis tebėra sociologinių teorijų kūrimo ir taikymo klausi­mas. Kiek galima nurodyti nuoseklių veikalų šiuo pažiūriu? J. Jurginio, J. Kiaupienės, M. Jučo darbai apie feoda­linių struktūrų raidą, E. Gudavičiaus studija apie miestų atsiradimą, K. Girniaus apie rezistenciją, V. Kavolio kul­tūros modernėjimo studijos. O daugiau!?

4.2. Universalios istorijos nuojautos

Istorizmas - smulkių dalykų tyrinėjimo metodologija, jau nuo XIX a. pr. atsiribojęs nuo istoriografijos. At­sargiai spekuliatyvinius pasaulio istorijos modelius vertina ir istorizmo įveikos mokyklos, jos pripažįsta tik empi­riškai verifikuojamas ir falsifikuojamas teorijas. Ideali tampa vieno istoriko ar blogiausiu atveju - nedidelės tyri­mų grupės empiriškai aprėpiama teorija. Bet ar viskas, tarkim, Arnoldo Toynbee'o spekuliatyvu, ar ne jo pasaulio istorijos, kaip civilizacijų istorijos, samprata ar bent jau