Antrajame epizode aprašyti įvykiai, be abejo, dėjosi po pirmajame epizode aprašytų įvykių, t. y. po Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo 1361-ųjų lapkritį. Vėliausia data (terminus ante quem) laikome 1362 m. pavasarį, kai prasidėjo Kauno puolimo kampanija. Turint kraštines ribas vidinių chronologinių rodiklių reikia pabandyti paieškoti pačiame antrajame epizode. Pradėkime nuo antrojo epizodo pabaigos. Kęstutį palikus likimo valiai, „apavo tvarkytojas“ (R. Jaso vertimas) buvo pasiųstas į Ragainę, kur vietinis komtūras jam papasakojo „quomodo rex domi esset et magistro evasisset sub forma fratris ordinis Theutonicorum“. Istorikai skirtingai supranta, ką reiškia žodis „domi“, t. y. „namie“, šiame kontekste. Jų nuomonės rodo jo dviprasmiškumą: jis galėjęs reikšti arba Marienburge18, arba Lietuvoje, todėl R. Jaso vertimas toks: „[vadas?] nusiuntė savąjį apavo tvarkytoją į Ragainę pas komtūrą, kuris atsiųstajam pasakė, kad karalius [Kęstutis ] esąs namie, o pabėgo [jis] nuo [didžiojo] magistro, persirengęs Teutonų ordino broliu“19. Skirtingos nuomonės tik dar kartą akivaizdžiai parodo, kokių problemų kyla verčiant lotyniškąjį Vygando Marburgiečio kronikos variantą, t. y. kai XX a. vertėjui reikia interpretuoti XV a. vertėjo skubotą interpretaciją. Logikos požiūriu A. Janulaičio interpretacija atrodo patikimesnė, tačiau gramatikos požiūriu R. Jaso vertimas stipresnis. Nesiryžtant R. Jaso interpretacijos priimti kaip absoliučiai teisingos, nei A. Janulaičio nuomonės atmesti kaip absoliučiai klaidingos, svarbu pabrėžti tikrą dalyką, o būtent tai, kad iš Ragainės komtūro pranešimo sužinome, jog antrasis epizodas įvyko po to, kai jau Ordino vadovybė žinojo apie Kęstučio pabėgimą. Sunku patikėti, kad antrajame epizode aprašytas bandymas paimti Kęstutį į nelaisvę būtų įvykęs praėjus daug laiko po Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo. Jeigu antrąjį epizodą laikome pasakojimo apie Kęstučio patekimą į nelaisvę antruoju variantu, išeina, kad apavo tvarkytojas pas Ragainės komtūrą keliavo visą Kęstučio kalėjimo laiką, t. y. daugiau kaip pusę metų, kol Kęstutis pabėgo ir žinia apie jo pabėgimą pasiekė Ragainę. Tačiau tai absoliučiai neįtikėtina. Mano manymu, Ragainės komtūras apavo tvarkytojui pranešė naujieną, o ji galėjo būti „karšta“ tik pirmosiomis dienomis po Kęstučio pabėgimo. Dėl šios priežasties aš laikausi nuomonės, kad antrajame epizode aprašomus įvykius nuo Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo skiria labai trumpas laiko tarpas, toks trumpas, kad jo metu Kęstutis negalėjo atlikti jokių vėlesniame intarpe aprašytų žygių. Vėlesnio intarpo pabaiga aš linkęs laikyti pranešimą apie žygį prieš žuvininkus, o antrojo epizodo pradžią įžvelgti žodžiuose „Gandas apie tą dalyką pasiekė Rastenburgo viršininką…“20. Galima pažymėti, kad lietuviškame leidime šis sakinys prasideda naujoje eilutėje, nors T. Hirscho leidime taip nėra. Net ir be didelio galvos sukimo jaučiama, kad čia yra minties šuolis, pradedama kalbėti greičiausiai apie tai, kaip gaudomas Kęstutis, o ne gelbstimas užpultas kraštas ir jo žuvininkai. Mintyse „pamiršus“ intarpą atrodo, kad gandas, pasiekęs Rastenburgo viršininką, buvo garsas apie Kęstučio pabėgimą, jau spėjęs pasiekti šią pasienio pilį. Tikrą žinią, kaip Kęstutis pabėgo, turėjo Ragainės komtūras. Ar minėtas intarpas atsirado dėl vertėjo neatidumo, ar jis jau buvo Vygando kronikos originale, pasakyti negalime.

___________________________________________________

yra mažybinis vardas kvadratu. Šiaip reikalas yra daug paprastesnis, nes Hankė ir Hademaras – du skirtingi vardai.

18 Janulaitis A. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, p. 42.

19 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 113.

20 Ten pat, p. 112.