Bandant apsibrėžti Pietryčių Europą, susipina kelios sąvokos: Balkanai, Pietryčių Europa, Rytų Europa bei Vidurio Europa. Balkanus galima apibrėžti istoriniu ir geografiniu požiūriu. Geografiškai Balkanus riboja trys jūros: Adrijos – iš vakarų, Viduržemio – iš pietų, Egėjo ir Juodoji – iš rytų. Šiaurinė geografinė riba – Dunojus. Anot G. Castellano, istoriškai Balkanams priskirtinos ir rumuniškosios šalys (Valachija, Moldova)¹⁷. O. Haleckio manymu, jos yra tiltas, jungiantis Pietryčių ir Šiaurryčių Europą¹⁸. Kaip minėta, Rytų Europą istoriškai plačiąja prasme būtų tikslinga tapatinti su visu stačiatikiškuoju Europos regionu (bizantiškosios civilizacijos arealu), apimančiu tiek Rytų Europą siaurąja prasme (Šiaurryčių Europą), tiek Pietryčių Europą. Pietryčių Europa istoriškai – tai ta stačiatikiškojo regiono dalis (senoji Rytų Europa, pasak O. Haleckio), kurios teritorija kažkada priklausė Romos imperijai ir patyrė didesnę ar mažesnę jos įtaką. O istoriškai Rytų Europa siaurąja prasme (atskyrus Pietryčių Europą) – tai daugiausia slavų gyvenamosios teritorijos, kurios patyrė didelę Bizantijos imperijos civilizacinę įtaką, tačiau niekada nepriklausė nei Romos, nei Vakarų Romos, nei Bizantijos imperijai. Jeigu, kaip gana įprasta, Balkanus ir Pietryčių Europą laikysime sinonimais (šio teksto autorius vis dėlto vengia tai daryti¹⁹), dar derėtų atkreipti dėmesį, kad geografinės ir istorinės Pietryčių Europos ribos nesutampa ne tik dėl minėtų rumuniškų kraštų. Slovėnų žemės, patekusios į Šv. Romos imperijos įtaką, kroatų – į Vengrijos, o vėliau Austrijos priklausomybę, civilizaciniu-kultūriniu (taigi ir istoriniu) požiūriu taip pat atsidūrė už Pietryčių Europos ribų – Vidurio Europoje. Beje, Vidurio Europos dalimi laikytina ir Transilvanija – istorinė sritis, ilgą laiką priklausiusi Vengrijai (šiuo metu Rumunijos teritorijos dalis).

Pagrindinių bizantiškosios civilizacijos arealų apžvalga

BIZANTIJA

Paprastai Europos civilizacijos ištakomis laikomas antikos paveldas ir krikščionybė. Tačiau tiek vieną, tiek antrą perėmė ir savitai perkūrė Bizantija, o vėliau – Rusija. Todėl A. Bumblauskas pagrįstai kelia klausimą, ar šios šalys irgi priklauso Europai civilizacijos (ne geografiniu) požiūriu²⁰. A. Bumblausko manymu, bizantinė civilizacija galėtų būti laikoma antrąja Europos viduramžių civilizacija. Iš tiesų Bizantijos socialinė sankloda (struktūra), palyginti su Vakarų Europa, išliko savita. Bizantijoje nebuvo savininkų romėniškos teisės prasme, kuri įprasta šiandien Vakaruose, bet

___

15 Gudavičius E. Naujoji Europa, p. 21–22; Gudavičius E. Pastumtos kortų kaladės dėsnis, p. 54, 58.

16 Gudavičius E. Naujoji Europa, p. 20, 28.

17 Castellan G. History of the Balkans: From Mohammed the Conqueror to Stalin. New York, 1992, p. 1.

18 Halecki O. Historia Europy, s. 140.

19 Tai vis dėlto derėtų daryti atsargiai, nes bendraujant 2005 m. su Rumunijos konsulu Lietuvoje A. Botezu šio straipsnio autoriui susidarė įspūdis, kad „Balkanai“ gali turėti ir etninę konotaciją (A. Botez pasakė: “We are not Balkans”. Tai reiškia, kad Balkanai jam asocijuojasi su atklydėliais slavais, o senieji gyventojai graikai, rumunai, kaip dakų palikuonys, albanai, kaip ilyrų palikuonys, nelaikytini Balkanais).

20 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, p. 14