Aptariamos knygos autoriai (ypač C. Kluckhohnas) irgi nenorėjo visiškai eliminuoti socialinės struktūros analizės iš kultūrinės
antropologijos probleminės sferos. Todėl jie dar gana kritiškai vertino T. Parsonso pasiūlymus⁴⁷. Vėliau bendraautorių keliai išsiskyrė:
C. Kluckhohnas liko opozicijoje T. Parsonsui, o  A. L. Kroeberis 1958 m. kartu su T. Parsonsu paskelbė straipsnį, kuriame suformuluota kultūros samprata (su tam tikromis variacijomis) tebevyrauja JAV kultūrinėje antropologijoje: „mes manome, kad daugumai vartosenų yra naudinga kultūros sąvoką apibrėžti siauriau, negu buvo įprasta Amerikos antropologinėje tradicijoje, apribojant jos referenciją perduotu ir sukurtu vertybių, idėjų turiniu, pavyzdžiais bei kitomis simboliškai reikšmingomis sistemomis kaip veiksniais,  formuojančiais žmogaus elgesį, taip pat elgesio sukurtais artefaktais. Kita vertus, mes siūlome, kad terminas visuomenė arba, bendriau, socialinė sistema, – būtų vartojamas designuoti specifiškai santykinę sąveikos tarp individų ir kolektyvų sistemą.“⁴⁸ 

4. Naujosios kultūrinės istorijos savitumai ir teorinės afiliacijos

Kaip ir socialiniai mokslai, naujoji kultūrinė istorija orientuojasi į analitinę arba siaurąją kultūros sampratą. Tradiciniu požiūriu rašyti kultūros istoriją reiškė rašyti tam tikrų specifinių žmogaus veiklos sričių, susijusių su tam tikrų išskirtinių autoritetingų semiotinių artefaktų (meno, literatūros, filosofijos, mokslo ir pan.)  kūrimu ir recepcija istoriją arba realizuoti tam tikrą istorinės sintezės projektą, ieškant tam tikros „kultūros epochos“ kaip visumos bendrų, esminių bruožų. Savaime suprantama, kad pirmo tipo tyrimai daromi ir naujosios kultūrinės istorijos rėmuose. Šiuo atveju naujosios kultūrinės istorijos „naujumas“ reiškia daugiau ar mažiau nuoseklų metodologinių idėjų, asocijuojamų su „poststruktūralizmo“ ir „postmodernizmo“ vardais (žr. toliau) taikymą.

Ryškiausiai naujosios kultūrinės istorijos specifiką išreiškia istorinės sintezės projekto atsisakymas. Skirtingai nuo istoristinės, socialinės (plg. „Analų“ mokyklos „totalinės istorijos“ koncepciją) ir senosios kultūros istorijos, naujoji kultūrinė istorija nėra naujas istorinės sintezės projektas. Ji neturi istorinio proceso vizijos ar „metanaratyvo“, išreiškiančio tam tikrą įžvalgą, kas „istorijoje yra svarbiausia“. Nau-

___

46 Britų socialinės antropologijos tradiciją atspindi ir plačiai pripažįstama Anthony Giddenso sociologijos objekto samprata. A. Giddenso įsitikinimu, sociologija visų pirma tiria „modernias visuomenes“. „Tradicinės“ ir „primityvios“ visuomenės kartu implicitiškai pripažįstamos socialinės ir kultūrinės antropologijos sfera. Žr., pavyzdžiui: Giddens A. In Defence of Sociology. Essays, Interpretations and Rejoinders. Cambridge: Polity, 1996, p. 3. Tačiau šis pasiūlymas turi savo trūkumų. Viena vertus, jis implikuoja, kad dėl „modernizacijos“ ir „globalizacijos“ socialinės antropologijos objektas nyksta (jeigu jau neišnyko). Kita vertus, jis neatspindi socialinės antropologijos tyrimų praktikos, kuri anaiptol neapsiriboja „primityviomis“ ir „tradicinėmis“ visuomenėmis.

47 Žr.: Kroeber A. L., Kluckhohn C. Culture,
p. 268–269.

48 Parsons T., Kroeber A. L. The Concepts of Culture and of Social System // American Sociological Review. 1958, vol. 23, p. 583.