|
Z. Ivinskio „politinės istorijos“ periodizacijos modelis
aspektu galima pritarti abejojantiems jo išskirtinumu15 – kad konceptualių regioninės tipologijos tekstų Z. Ivinskio kūryboje nėra daug, tačiau negalima sutikti su teiginiu, kad jis yra tipiškas tarpukario Lietuvos istoriografijos atstovas. Nors Z. Ivinskis tam tikru aspektu išliko valstybingumo istorijos paradigmoje, akivaizdžiai pradėjo plėsti Lietuvos istorijos objekto sampratą, kurios tam tikrus aspektus jau galima laikyti integralios visuomenės istorijos geneze mūsų istoriografijoje. Valstybės istorijos objektas niekaip nesisieja su minėtomis kultūros istorijomis, todėl S. Daukanto vaizdinys nebuvo iš esmės koreguojamas net A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje, o Z. Ivinskis visą laiką apgailestavo dėl perdėto pagoniškosios epochos idealizavimo16. Būtent jis pradėjo nuosekliai formuoti krikščioniškojo eurocentrizmo koncepciją, besiremiančią teiginiu, kad Lietuvos visuomenė bei kultūra yra vėluojantis europinis reiškinys ir kad kristianizacija yra esmingas Lietuvos istorijos procesas, rodantis civilizacijos plėtrą. Siekis matyti Lietuvos istoriją kaip visuomenės istoriją ir paaiškina, kodėl būtent Z. Ivinskis pirmasis pradėjo reflektuotai tyrinėti Lietuvos periodizacijos klausimus. Šalia įvykinės („politinės istorijos“) periodizacijos jis yra pateikęs ir geopolitinę: XIII–XV a. Lietuva dėl egzistencijos kaunasi su vokiečiais, o nuo 1492 m. pamažu prasideda Rusijos dominavimo epocha, atvedusi prie XVIII a. pabaigos aneksijos. Anot Z. Ivinskio, Rusijos veiksnys išliko ir XX a. Net 1922 m. reformai turėjo įtakos „gresiantis bolševizacijos pavojus“.
Šis modelis dar labai artimas įvykinei istorijai. Tačiau Z. Ivinskis yra bene vienintelis bandęs išsiveržti iš įvykinės istorijos modelio ir siekęs matyti būtent visuomenės istorinio proceso lygmenis. Tai leido struktūriškai prieiti prie periodizacijos problemos ir pateikti socialinį ir ekonominį („santykio su žeme“) bei kultūros (su „sinkretizmo“ ir „Baroko bei dvaro kultūros išsiskleidimo“ epochomis) istorijos modelius. Ypač svarbus pastarasis – nors jis pristatytas trumpučiame straipsnyje17, būtent čia išdės-
___
15 Lasinskas P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940. Vilnius, 2002.
16 Žr., pavyzdžiui, Ivinskis Z. Lietuvos istorijos problemos // Naujoji Romuva, 1935, Nr. 12–13, p. 291; Ivinskis Z. Aktualieji Lietuvos istorijos klausimai // Į laisvę, 1967, Nr. 41, p. 22–23.
17 Ivinskis Z. Lietuvių kultūros tarpsniai // Aidai, 1949, Nr. 22 (Perleista: Kultūra ir istorija / Kultūros ir meno inst.; sudaryt. Vytautas Berenis. Vilnius, 1996,
p. 195–210). |
dizainas ir programavimas giriaus