Lietuvių istorinėje literatūroje tyrinėjimų, skirtų Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui apibūdinti, išties nedaug. Tai daugiausia nedidelės apimties publikacijos, amžininkų, buvusių to meto karinių veikėjų atsiminimai, paskelbti tarpukario Lietuvos ir lietuvių išeivijos karinėje spaudoje, fragmentinės kovų apžvalgos enciklopedijose, mokykliniuose istorijos vadovėliuose bei kituose leidiniuose. Vienas iš didžiausių tyrinėjimų – dr. A. Rukšos darbas3, kuriame autorius pateikė gana plačią kovų su lenkais apžvalgą. Nors istorinė šio darbo vertė nemaža, tenka konstatuoti, jog autorius, negalėjęs pasinaudoti archyvine medžiaga bei kitais svarbiais šaltiniais, neįstengė įsigilinti į daugelio svarbių klausimų esmę.

Šio straipsnio tikslas – remiantis archyvine medžiaga, vyriausybės dokumentais, įvairių autorių darbais, amžininkų atsiminimais, periodine karine spauda bei kitais šaltiniais, atskleisti karinio Lietuvos ir Lenkijos konflikto priežastis, išryškinti jo etapus, pateikti jų charakteristiką ir apibūdinti padarinius.

1. Lietuvių ir lenkų konflikto brendimas (iki 1919 m. balandžio 19 d.)

Lenkai nuo senų laikų buvo nepalankūs tautiniam lietuvių sąjūdžiui, matydami jame tik tam tikrą „separatizmą“ ir „litvomaniją“ bei gyvendami amžiais lietuviams nepriimtinomis, pasenusiomis unijos idėjomis. Lietuvos santykiai su Lenkija istoriškai buvo taip nevykusiai susipynę, kad po šimtmetinės carinės priespaudos atgijusios lietuvių ir lenkų tautos niekaip neįstengė taikiai išspręsti ginčijamų klausimų ir sutvarkyti savo atkurtų valstybių sienų. Lenkų pastangas pasiekti „porozumienie“ (susitarimą) paprastai lydėdavo visiškai nepriimtini, negarbingi, agresyvūs, tautinius lietuvių jausmus įžeidžiantys pasiūlymai. Vadovaujantieji lenkų sluoksniai, tarp kurių bent iš pradžių buvo nemaža didikų ir magnatų kilmės atstovų, dažnai niekino ir netoleravo jaunosios Lietuvos veikėjų, kurių dauguma buvo kilę iš „šiaudinės pastogės“, iš „samanotos trobelės“.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bei vėliau lietuvių politikų ir visuomenės veikėjų idealui atkurti savąją valstybę, apimančią istoriniais laikais lietuvių genčių apgyvendintas žemes su sostine Vilniumi, lenkų ideologai dar 1916 m. paskelbtame valstybingumo lygos komunikate priešpriešino teiginį, jog jų valstybė negalinti remtis etnografiniu principu, o turinti apimti lietuvių ir rusų žemes bei Baltijos jūros pakraščius, ir visaip įrodinėjo, kad to reikalaujančios ne vien istorinės tradicijos, bet ir ekonominiai bei politiniai būsimosios Lenkijos interesai, kad pakraščiai (kresai) – „tai nuo amžių mūsų (suprask – lenkų) tėvynės dalis“ ir „…jų tūkstantmetės istorijos kūrėjas yra lenkai“4 .

Lenkų rytų politikoje pagrindinės politinės grupės – endekai ir pilsudskininkai – ypatingą vietą skyrė Vilniui, turėjusiam būti vienu iš pagrindinių atramos taškų kuriant „didžiąją Lenkiją“. Vėliau paaiškėjo, kad Lenkijos valdantieji sluoksniai ėmė siekti ne tik buvusių jų rytinių žemių, bet ir etnografinės Lietuvos. O tai buvo visiškai priešinga nacionalinėms lietuvių tautos aspiracijoms. Minėti lenkų siekiai bei juos lydėję aktyvūs Lenkijos vyriausybinių sluoksnių praktiniai veiksmai ir įžiebė karinio konflikto dėl Vilniaus kibirkštį. Vilniaus klausimas tapo ištisu Lietuvos ir Lenkijos santykių kompleksu.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Lenkija, užuot pirmoji pripažinusi drąsiai pakilusią ir atsikūrusią jaunąją Lietuvą, vilkino

_________________________________________________

3 Rukša A. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. T. 2–3. Klivlendas, 1981–1982.

4 Giertych J. O program polityki kresowej. Warszawa, 1932, p. 8.