Koks santykis tarp vidinės raidos ir išorės poveikio įvairių kraštų istorijoje nėra nauja problema istoriografijoje. Šią problemą ypač gyvai imta svarstyti XIX amžiuje. H. T. Buckle, norėdamas ištirti civilizacijos dėsnius, sutelkė savo dėmesį į Anglijos istoriją, nes manė, kad šioje saloje kaimynų poveikis, palyginus su kontinentinės Europos valstybėmis, buvo mažesnis ir dėl to čia geriau matysis vidiniai civilizacinės raidos dalykai²⁰. K. Marx "grynų" kapitalizmo vystymosi dėsnių taip pat ieškojo visų pirma Anglijos ekonominėje istorijoje²¹. O Lietuvos istorija, matyt, geriau tiktų kaip modelis tiriant priklausomybės nuo kaimynų dėsningumus, kultūrų perimamumo ir įvairių sociumų sąveikavimo mechanizmus. "Mes gyvename ne kažkokioje saloje, atskirtoje nuo plataus socialinio pasaulio, ir neišliksime nepaliesti, kaip muziejinė senovės sala naujoje socialinėje jūroje", - dar 1933 m. "Naujoje Romuvoje" pranašiškai rašė Mykolas Romeris, akcentuodamas, kad Lietuvai "nėra leistina svajoti apie socialinę splendid isolation"²².

Iš lietuvių istorikų, akcentavusių lemiamą lenkų, rusų ir vokiečių įtaką pastarųjų amžių Lietuvos istorijai, bene pirmasis buvo Augustinas Voldemaras. Zenonas Ivinskis, mano supratimu, buvo irgi vienas iš tų, kurie determinuodami Lietuvos istorijos raidą, akcentavo ne tiek vidines priežastis, o išorines sąlygas, kaimynų įtakas ir poveikius.

Idėjų istorijos prasme Z. Ivinskis nebuvo pradininkas, tačiau jis, kaip profesionalus istorikas, detaliausiai bandė pagrįsti šią Lietuvos istorijos interpretacinę kryptį. Zenonas Ivinskis kritikavo sovietinę istoriografiją už istorinį materializmą, "kaip jis pastoviai istorijos vyksme ieškomas, nuolat, klasių kovos fone, besikeičiant gamybos santykiams ir jų formoms (...) Nuolat vykstąs gamybinių santykių keitimo procesas, turįs neišvengiamai keisti ir visuomenines bei ekonomines formacijas²³. Tokiu determinizmu remiantis, buvo bandoma pagrįsti ir Lietuvos istorijos periodizaciją, tačiau, kaip teisingai pastebėjo Z. Ivinskis, tokia periodizacija "yra svetima lietuvių tautos istorijos faktams"²⁴.

Įdomu, kad net ir naujausiuose lietuvių tyrinėtojų veikaluose nors periodizuojama ne pagal formacijų principą, naujai peržvelgiama politinė istorija, tačiau tradicinio istorinio materializmo, ypač aiškinant XIX amžiaus socialinius ekonominius procesus ir lūžius, neatsisakoma. O kalbant apie lietuvių socialinę istoriją XX amžiuje, tai paskutinių kelerių metų akademinio pobūdžio darbuose iš esmės atsisakyta sovietinės istoriografijos stereotipų apie buržuazinės ir Tarybų Lietuvos socialinę raidą.